Ankstyvojo skaitymo nauda

2020-06-17

2015 m. VšĮ „Laikas skaityti“ užsakymu atliktas tyrimas „Lietuvių skaitymo įpročiai“ (atliko Spinter tyrimai) privertė susigriebti už galvų ne vieną skaitymo ir vaikų ugdymo specialistą. Tyrimo rezultatai skelbia, kad savo 0–2 metų vaikams neskaito net 73 proc. respondentų (detaliau su tyrimu galite susipažinti čia: https://www.15min.lt/naujiena/laisvalaikis/ivairenybes/tyrimas-kaip-pasikeite-lietuviu-skaitymo-iprociai-61-502646). Kodėl šis skaičius taip šiurpina, jei, kaip teigia daugelis jaunų tėvų, tokio amžiaus vaikai dar nemoka skaityti ir todėl knygos dar nėra būtinos?

Tais pačiais metais ant žurnalo „National Geographic“ viršelio puikavosi du besišypsantys mažyliai, o pagrindinė žurnalo tema buvo skirta pirmiesiems kūdikio metams ir jų smegenų vystymuisi šiuo laikotarpiu. Pasitelkę naujausias technologijas mokslininkai bandė išsiaiškinti, kokią įtaką vaiko ateičiai daro reikiamas dėmesys ir priežiūra ankstyvuoju jo raidos etapu, ir jų atradimai buvo stulbinantys, ypač kalbos vystymosi srityje.

Pasak mokslininkų, pirmaisiais kūdikių gyvenimo metais jų nepaprastai greita raida sutampa su laikotarpiu, kai formuojasi neuronų grandinės: „Gimusio kūdikio smegenyse yra apie šimtą milijardų neuronų – beveik tiek pat, kiek ir suaugusio žmogaus. Augantį kūdikį užplūsta tikras jutiminės informacijos potvynis, kuris priverčia vienus neuronus jungtis su kitais, tad 3 metų sulaukęs vaikas jau turi keletą šimtų trilijonų tokių jungčių“¹. Tačiau tiek daug jungčių kūdikio smegenyse būna tik kurį laiką: iki 5 metų jo smegenys transformuojasi ir išlieka tik tos jungtys, kurios yra naudojamos ir jam naudingos. Lemtingas faktorius šiuo metu – patirtis, kuri įtvirtina išliksiančias neuronų jungtis.

Tokie pat stulbinantys mokslininkų atradimai ir tyrinėjant, kaip vystosi gebėjimas kalbėti. Ilgą laiką buvo laikytasi linijinio požiūrio į kalbos mokymąsi: buvo manyta, kad kūdikiai pirmiausia išmoksta atpažinti garsus, tada juos jungia į žodžius, o šiuos – į daug žodžių, arba sakinius. Tačiau Paryžiaus Dekarto universitete atlikti tyrimai, kurių metu tirtos kūdikių smegenys, šiems klausantis įvairių garsų sekų, apvertė šį žinojimą aukštyn kojomis: pasirodo, kūdikiai ne tik sugeba atsekti garsų pasikartojimą, bet ir pajunta, kurioje sekos vietoje tas pasikartojimas atsiranda (tai yra kalbos pagrindas), o tai reiškia, kad kūdikiai nuo pat pradžių ima mokytis gramatikos².

Kuo šie mokslininkų atradimai svarbūs? Ogi tuo, kad parodo, kokios imlios kūdikių smegenys nuo pat pirmųjų dienų, ir kad šį imlumą be galo svarbu išnaudoti: 2,5 metų vaikai jau moka taisyti lėlių daromas kalbos klaidas, trejų dauguma jų jau būna įsisavinę nemažai gramatikos taisyklių. Nuolatos auga jų žodynas, o gebėjimas kalbėti suklesti, kai tarp neuronų atsiranda naujos jungtys³. Be to, pirmus keletą savo gyvenimo mėnesių vaikai geba skirti bet kurios kalbos garsus, o po to šie gebėjimai nyksta⁴. Tai reiškia, kad mažas vaikas gali išmokti bet kurią ir bet kiek kalbų, svarbu sudaryti palankią tam aplinką, kuri padėtų sukurti reikiamas neuronų jungtis.

Kaipgi tokią aplinką sukurti? Žinoma, be galo svarbu su vaikais daug kalbėti – kad jie girdėtų kuo įvairesnę ir turtingesnę kalbą. Reikia pabrėžti, kad turimas omenyje gyvas kalbėjimas, o ne per išmaniuosius įrenginius, TV ar radiją sklindantys garsai. Tai patvirtina tyrimas, kurio metu 9 mėn. kūdikiai iš angliškai kalbančių šeimų buvo mokomi mandarinų kalbos. Viena grupė mažylių bendravo su gimtąją kinų kalba kalbančiais mokytojais, antra juos matė ir girdėjo vaizdo įrašuose, o trečia – tik girdėjo. Antroji ir trečioji grupės neišmoko nieko, o štai pirmoji puikiai skyrė mandarinų kalbos garsus⁵. Dar vieno tyrimo duomenimis, vaikai, su kuriais buvo daug kalbama, per valandą vidutiniškai išgirsdavo daugiau nei 2000 žodžių, o vaikai iš šeimų, kur buvo mažai bendraujama, vos 600 žodžių⁶ (tyrimo metu tirti vaikai nuo 9 mėn. iki 3 metų amžiaus). Bėgant laikui šis skirtumas vis didėja ir vaikui einant į mokyklą jau sudaro kelių šimtų milijonų žodžių skirtumą.

Taigi, niekas nepakeis gyvos kalbos, nebent... garsiai skaitomos knygos. Šių kalba gali būti ir gerokai turtingesnė nei vartojama tėvų ar kitų šeimos narių: 2015 m. Psichologijos mokslo asociacijos žurnale publikuotas Kalifornijos universiteto mokslininkų tyrimas rodo, kad paveikslėlių knygos pasižymi didesne kalbos konstrukcijų ir žodžių įvairove nei įprasti tėvų pokalbiai su vaiku. Todėl paveikslėlių knygos, daugumai vaikų tampančios pirmąja pažintimi su knyga apskritai, gali būti naujų, neįprastų, nekasdienių ar net retų, bet ne mažiau svarbių ir reikalingų, žodžių šaltiniu⁷. Tais pačiais metais Vilniuje vykusioje konferencijoje, kuri buvo skirta skaitymo skatinimui ir vaikų literatūrai, dalyvavęs svečias iš Švedijos, rašytojas ir dailininkas, pirmasis Švedijos skaitymo ambasadorius Johan Unenge pasakojo apie Švedijoje atliktus skaitymo tyrimus, kurių metu buvo tiriami į mokyklą pradėję eiti 6 metų vaikai iš skaitančių ir neskaitančių šeimų. Buvo tirtas jų žodynas, o skirtumas tarp vaiko iš skaitančios šeimos ir neskaitančios buvo didžiulis – 10000 žodžių⁸. Taigi ši kalbinė grandinė, prasidedanti kalbėjimu su kūdikiais ir prasitęsianti skaitymu vaikams, yra labai galinga ir lemtinga: ji lemia jų gebėjimą mokytis, pasiekti gerų rezultatų mokykloje, įstoti į aukštąją mokyklą ir pasiekti karjeros aukštumų.

Tačiau kalbos ugdymas – tik viena iš priežasčių, kodėl reikia skaityti nuo pat pirmųjų dienų ar netgi dar kūdikiui būnant mamos pilve: „Tačiau mes pradedame skaityti ne tada, kai jau galime suprasti parašytus žodžius. Kūdikis mokosi skaityti dar prieš gimimą, kai girdi tėvų balsus ir jaučia jų lytėjimus“⁹. Yra daug daugiau naudos, kurią teikia ankstyvasis skaitymas. Be jau minėto smegenų vystymosi ir kalbos raidos, skaitymas garsiai ugdo socialinius ir emocinius įgūdžius, stiprina tėvų ir vaiko ryšį:

„Tyrimais įrodyta, kad nuo gimimo iki septynerių metų vystosi vaikų mąstymas ir emocijos – intelekto ir bendravimo pagrindas. Šiuo metu labai praverčia šeimyniniai skaitymai – tai yra puiki proga pasikalbėti apie kitus kraštus, mums neįprastas situacijas, apie personažus, panašius į mus arba visiškai skirtingus. Taigi galime plėsti žinias ir dalytis patirtimi.

Tačiau svarbiausia, kad skaitydami vaikams labiau suartėjame, tvirtėja mūsų saitai ir nauda iš to dviguba: skaitome, nes mums gera būti kartu, be to, mėgaujamės literatūra – šis įprotis išliks visą gyvenimą“¹⁰.

Ir tai dar ne viskas. Skaitymas gali būti naudingas ir vaiko sveikatai – ypač psichinei. Didžiojoje Britanijoje, Sasekso universitete, atliktas sociologinis tyrimas atskleidė, kad skaitymas – geriausias būdas atsipalaiduoti, o bent 6 minučių, praleistų skaitant knygą, pakanka, kad daugiau nei 60 proc. būtų sumažintas patirto streso lygis. Be to, paaiškėjo, kad skaitymas efektyviau nei kiti būdai – muzikos klausymasis, pasivaikščiojimas ar arbatos puodelis – padeda nurimti po patirto nervinio sukrėtimo¹¹. Tai ypač aktualu šiuolaikiniame pasaulyje, kai nuolatinį skubėjimą, spaudimą ir įtampą patiria ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. O mažyliams, dar nepatiriantiems išorinio pasaulio įtampos, persiduoda jų tėvų patiriamas stresas.

Vaikų psichologas Vytis Valantinas teigia, kad skaitymas padeda ugdytis vaikams psichologinį atsparumą, veikia kaip vienas iš apsauginių veiksnių ir jo veikimo mechanizmas. Kaipgi tai vyksta? Psichologas išskiria kelis aspektus. Visų pirma, gerai parašytose knygose, pasak jo, slypi idėjos, padedančios vaikams įveikti sunkumus: „Skaitymas gali būti tiltu, kuriuo vaikas iš rašytojų sukurto pasaulio parsigabena savo paties gyvenimui aktualias idėjas“¹². Antra, kalbėdamiesi apie tai, kas perskaityta, vaikai transformuoja, įprasmina, pritaiko knygose atrastas idėjas, elgesio modelius. O taip pat knygose vaikai sutinka veikėjus, primenančius juos pačius, tai vadinamasis identifikacijos fenomenas: „Yra pastebėta, kad, jei skaitytojo ir personažo išgyvenamos problemos bei patiriami jausmai yra panašūs, skaitytojas yra linkęs tyrinėti, kaip elgdamasis herojus išsprendžia savo sunkumus, kaip jam pavyksta pasijusti geriau. Taip pat pasitaiko, kad skaitantys vaikai atranda neveiksmingus savo pačių elgesio būdus, ir pasiryžta juos keisti“¹³. Na ir galų gale – knygos teikia malonumą, atokvėpį, nuostabą, džiaugsmą, susižavėjimą. Ir nors psichologas labiau kalba apie šiek tiek ūgtelėjusius vaikus, jau savarankiškai skaitančius knygas, visa tai pritaikoma ir ankstyvajam skaitymui – tam laikotarpiui, kai skaitymas atrandamas kartu su suaugusiaisiais.

___________________________________________

¹ „National Geographic“, 2015 m. sausis Nr. 1 (64), p. 63.

² Ten pat, p. 66.

³ Ten pat, p. 70.

⁴ Ten pat, p. 71.

⁵ Ten pat, p. 71–76.

⁶ Ten pat, p. 71.

⁷ Eglė Baliutavičiūtė. Skaitymo įgūdžių tyrimai: skaitytoją ugdyti verta nuo pat vaikystės, leidinyje „Esu laimingas, nes skaitau“. – Vilnius: VšĮ „Laikas skaityti“, 2015, p. 8.

⁸ Ten pat, p. 8.

⁹ „Skaitykime savo vaikams. Vadovas tėvams, turintiems vaikų iki 6 metų“ / parengė Claudia Rodríguez Rodríguez, María Cristina Rincón Rivera; iš ispanų k. vertė Irena Plaušinaitytė. – Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2009, p. 5.

¹⁰ Ten pat, p. 5–6.

¹¹ „Skaitymas efektyviai mažina stresą“, www.technologijos.lt, prieiga per internetą: http://www.technologijos.lt/n/mokslas/zmogus_ir_medicina/straipsnis/Skaitymas-efektyviai-mazina-stresa--?name=straipsnis-6964 (Žiūrėta 2020 06 17).