Naujienos

Apie Kristinos Gudonytės romano „Ida iš šešėlių sodo“ pristatymą Vilniaus Adomo Mickevičiaus bibliotekoje. 

Vakarą pradėjo žmogus, kurį galėčiau vadinti renginio organizatore ir, ko gero, net šeimininke. Tai – bibliotekos Vaikų literatūros sektoriaus vyriausioji bibliotekininkė Marta Rudytė. Atsivertusi knygą „Ida iš šešėlių sodo“, M. Rudytė raiškiai perskaitė jai pačiai (o ir mums, susirinkusiems) svarbias eilutes, kuriose minima biblioteka, įsikūrusi Trakų gatvėje. Kitaip tariant, ta  biblioteka, kurioje ir svečiavomės.

Sužinojome, kad K. Gudonytė tą puikią vietą savo knygoje mini ne šiaip sau. Jau dvi dešimtys metų ji yra ne tik vaikų ir paauglių knygų uoli skaitytoja, bet ir nuoširdi bibliotekos darbuotojų draugė, talkininkė. Būtent čia K. Gudonytė prieš keletą metų surengė tapybos parodą, taip paminėdama savo gimtadienį.

K. Gudonytės naująją knygą aptarė literatūrologas, Vilniaus universiteto docentas Kęstutis Urba. Jis pabrėžė, kad K. Gudonytė – auganti ir kintanti rašytoja, ištikima pasirinktai sričiai – paauglių literatūrai. Pasak K. Urbos, rašančių paaugliams Lietuvoje beveik nėra, tad K. Gudonytės apsisprendimas itin svarbus. Literatūrologą džiugina, kad rašytoja savo knygose dažnai mini ir kitų kūrėjų knygas paaugliams, tuo įrodydama, kad gera literatūra padeda tobulėti.

K. Urbos pasakojimą apie „Idą iš šešėlių sodo“ pratęsė leidyklos „Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė. Susirinkusieji džiugiai reagavo į jos žodžius, kad leidykla ryžtingai keičia kryptį ir imasi knygų paaugliams. Energingoji direktorė patvirtino, kad ši K. Gudonytės knyga jų leidykloje – pirmoji, bet tikrai ne paskutinė, spaudai rengiamas dar vienas rankraštis. L. Varanavičienė tvirtino, kad dėl „Idos iš šešėlių sodo“ traktuotės galima karštai ginčytis, ką ji pati, belaukdama renginio pradžios, jau ir padarė, o ginčijosi ne su kuo nors kitu, bet su šalia esančiu K. Urba. Vieną iš knygos veikėjų, paauglę Sofiją, K. Urba vadina teigiama, o leidyklos direktorei beskaitant rankraštį kilo noras tą teigiamybę prismaugti.

Geroką dozę smagaus juoko publikai padovanojo rašytojos dukra Elžbieta ir jos draugas Darius. Jiedu imitavo televizijos laidą, kurioje Elžbieta, dažniau vadinama Elzyte, pasakoja apie sudėtingą rašytojos dukters lemtį. Kiek vėliau Elžbietos mintims pritarė jos vyresnis brolis Karolis: kai kuriuos mamos tekstus ir dukrai, ir sūnui yra tekę skaityti po kelias dešimtis kartų.

Knygos autorė šį kartą buvo rimta kaip reta. Publikai ji perskaitė ištrauką iš savo knygos – patį lyriškiausią fragmentą apie dar negimusių žmonių sielas, bijančias pasiklysti  Žemėje ir nebesurasti savo antrosios puselės.

Apie tai, kokia Kristina gera, ištikima ir smagi bičiulė pasakojo keramikas Kostas Urbanavičius. Jis teigiamai įvertino ne tik rašytojos  temperamentą, charakterį, bet ir gebėjimą susikaupti prie gimstančio kūrinio. Keramikas labiau akcentavo ne K. Gudonytės rašymą, o tapybą – jos pastangas domėtis senosiomis technikomis, negailėti laiko ir jėgų pasirinktai sričiai.

Literatūrologas K. Urba prisipažino, kad skaitydamas Gudonytę, ypač lyriškąją teksto dalį, prisiminė kitą rašytoją – Gintarę Adomaitytę. Jis džiaugėsi, kad G. Adomaitytė yra salėje, sėdi pirmoje eilėje bei energingai reaguoja ir į Kristinos skaitymą, ir į jos dukters Elžbietos pasakojimą.

„Atsiprašau Kristinos ir Elžbietos, kad taip skaniai kvatojausi iš rašytojos ir jos artimųjų kančių, belaukiant, kol gims naujas kūrinys. Tačiau juokiausi pati iš savęs“, – pasakojo rašytoja, prisipažinusi, kad šalia jos esančiai artimai sielai taip pat tenka patirti visko. Ji pritarė K. Urbai ir L. Varanavičienei: knygą „Ida iš šešėlių sodo“ galima suvokti kuo įvairiausiai. Diskutuoti bus dėl ko.

Renginyje dalyvavę Vilniaus gimnazistai bei jaunesni mokiniai tai patvirtino. Fragmentus, šeštokams kėlusius juoką, septintokai traktavo kur kas rimčiau, ką besakyti apie dešimtokus, iš tiesų užčiuopusius teksto gelmę.

Vakaras baigėsi vaišėmis. Gardaus pyrago užteko visiems. Rudens vakaras neatrodė žvarbus. Juk laiką leidome salėje, papuoštoje mokinių piešiniais, kuriuose beveik visi vaizdavo K. Gudonytės jautriai aprašytas žydinčias vyšnias. Truputis pavasario svaigų rudenį – toks retas derinys...

Marius Kraptavičius