Naujienos

Akvilina Cicėnaitė, romano „Anglų kalbos žodynas“ autorė, prisipažįsta, jog šiandieninių geopolitinių įvykių kontekste pandemijos tema atrodo nutolusi – kur kas aktualesnis, aštresnis yra karo Ukrainoje kontekstas.

Nepaisant to, jos autofikcinis kūrinys, „Metų knygos rinkimuose 2022“ prozos kategorijoje laimėjęs pirmą vietą, yra vienas iš nedaugelio (šiandien gal net vienintelis) lietuviškosios prozos pavyzdžių, kuriame reflektuojama COVID-19 pandemijos tema. Nors rašytoja nedrįsta pasakyti, kiek romano siužetą ir žanrą nulėmė pandemija, ji įsitikinusi, jog tas laikas darė įtaką tam tikroms kūrinio temoms, tarp kurių – (ne)motinystės, klimato kaitos, svetimos kalbos, praeities istorijų ir patirčių, gyvenimo svetur neišverčiamumo, migracijų daugiasluoksniškumo temos. 

Pasak Akvilinos Cicėnaitės kūrybą leidžiančios leidyklos „Alma littera“, „Anglų kalbos žodynas“ yra meistro sukurtas kūrinys, kuriame skirtingos kalbos, istorijos, kultūros, daugybė faktų, žmonių, įspūdžių, gamtovaizdžių ir klausimų yra perleidžiama per jautrios ir subtilios pagrindinės veikėjos vidinio pasaulio filtrus ir tampa vientisu, sukrečiančiu ir drauge šviesiu liudijimu apie šiuolaikinio žmogaus gyvenimą globalaus, ribų netekusio ir kartu paradoksaliai itin ribojančio pasaulio akivaizdoje.

Devynias šios autorės knygas išleidusi leidykla džiaugiasi dar 2009 metais užsimezgusiu bendradarbiavimu. Pasak leidyklos, rašytoja yra itin profesionali, disciplinuota, kruopšti ir universali, rašanti ne tik paaugliams bei suaugusiesiems, bet ir mažiesiems, su ja dirbti – vienas malonumas. Jau netrukus pasirodys naujausia – šįkart jauniausiems skaitytojams – Akvilinos Cicėnaitės ir iliustracijų autorės Redos Tomingas sukurta knyga „Jūrų žvaigždė, kuri ieškojo širdies“.

Jūsų dėmesiui siūlome interviu su rašytoja Akvilina Cicėnaite ir leidyklos „Alma littera“ atstovais. Parengė dr. Dalia Cidzikaitė, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus vyriausioji metodininkė-tyrėja.

– „Anglų kalbos žodyną“ parašėte per COVID-19 pandemiją. Bandau prisiminti, ar, be šios jūsų knygos, Lietuvoje turime dar bent vieną tokį akivaizdų, per pandemiją gimusį ir tekste šią patirtį reflektuojantį kūrinį? Ar ir, jei atsakymas teigiamas, kiek ši aplinkybė nulėmė romano siužetą ir žanrą, kurį Jūs vadinate autofikcija, o aš dar pridurčiau – grožiniu kūriniu su ryškiu eseistikos pamušalu?

– Romaną pradėjau rašyti dar prieš pandemiją – 2019-ųjų rudenį, o kai kurie fragmentai radosi dar anksčiau. Bet išties didžioji jo dalis parašyta per pandemiją. Kai tik pradėjau mąstyti apie šį kūrinį, įsivaizdavau, kad jis bus eseistiškesnio pobūdžio. Tik po metų rašymo kilo mintis žodyno struktūrą papildyti kelionės iš Sidnėjaus į Broken Hilį siužetiniu punktyru. Išties sunku pasakyti, kiek romano siužetą ir žanrą nulėmė pandemija, bet manau, kad tas laikas neišvengiamai darė įtaką tam tikroms temoms, gal net romano nuotaikai, atmosferai.

Viena vertus, pandemijos tema dabar atrodo nutolusi; aktualesnis, aštresnis yra karo kontekstas. Kita vertus, tai buvo sudėtingas, nežinomybės kupinas, praradimų nužymėtas laikas, kurį taip pat svarbu reflektuoti. Man regis, emigracijos tema mano romane irgi būtų suskambėjusi kitaip, gal kiek šviesiau, jei ne dveji metai gyvenimo žemyne, užsidariusiame nuo pasaulio.

– Romanas priskirtinas kelionių romanui. Tai ne tik fizinė kelionė, bet ir kelionė per atmintį, praeitį, dabartį, pasirinkimus, praradimus ir atradimus. Tai nelengvos, vis dėlto reikalingos ir, svarbiausia, romano siužetą praplečiančios, praturtinančios temos. Kaip jos atsirado romane?

– Temas padiktavo ir tie anglų kalbos žodžiai, apie kuriuos norėjosi rašyti. (Kai kuriais atvejais galbūt ir atvirkščiai – tema pasufleravo žodį.) Taip atsirado ir (ne)motinystės, ir klimato kaitos tema, ir svetimos kalbos žodžių, praeities istorijų, patirčių neišverčiamumo refleksija. Neturėjau apsibrėžusi konkrečių temų, apie kurias norėčiau kalbėti, jos radosi berašant. Jas įkvėpė ir pati Australija, ir miestas, ir apskritai gyvenimas svetur, keliavimas, asmeninės patirtys.

– Kelionėje iš Sidnėjaus iki Broken Hilio ir atgal pagrindinė kūrinio veikėja įvardija, apmąsto savo, kaip moters, emigrantės, žmonos, partnerės, draugės, lietuvės, santykį su ją supančia aplinka, visuomenės lūkesčiais, palikta tėvyne ir dabartine gyvenamąja vieta, vyru ir kita. Ypač daug vietos kūrinyje užima apmąstymai apie pagrindinės veikėjos santykį su gimtąja – lietuvių – ir anglų kalba, ką jau kalbėti apie tai, kad visi skyreliai knygoje pavadinti angliškai. Kodėl šis dėmuo Jums rūpi, yra svarbus?

– Šis dėmuo yra bene svarbiausias, juk pati kūrinio idėja ir gimė iš pavadinimo – „Anglų kalbos žodynas“. Pavadinimas tarsi kodas pasufleravo, kaip rašyti apie anglų kalbos, apskritai gyvenimo svetur neišverčiamumą, apie migracijų daugiasluoksniškumą, tai, kaip skirtingai gyvenasi skirtingose kalbose. O kartu šis pavadinimas atvėrė erdvę ir pasvarstymams apie tai, kad nėra vieno būdo būti emigrante, lietuve, drauge, partnere, galiausiai nėra vieno apibrėžto kelio, kaip būti rašytoja, kūrėja. Mūsų tapatybės yra takios, kintančios, perkuriamos iš naujo.

Ilgą laiką nesiryžau rašyti teksto apie gyvenimą svetur – man nebuvo įdomu kurti tiesiog kelionių romano, nesinorėjo ir rašyti autobiografiško teksto apie savo gyvenimą Australijoje. „Anglų kalbos žodyno“ struktūra padovanojo man galimybę užčiuopti universalesnes temas, kalbėti apie dalykus, kurie svarbūs ne man vienai, ieškoti žodžių, kaip galima geriau atspindinčių tai, ką galvoju, kai galvoju apie neišverčiamumą.

Su anglų kalba mane, rašytoją, gyvenančią angliškoje aplinkoje, rašančią grožinę literatūrą tik lietuviškai, sieja daugialypiai jausmai. Tai ir frustracija žinant, kad anglų kalba niekada iki galo neatvers man savo durų, nerašysiu knygų angliškai, ši kalba man jau nebetaps tokia sava kaip gimtoji. Tai kartu ir dėkingumas už saugią erdvę, kokia tik gali būti erdvė kalbos, kurios išmokai vėliau gyvenime, kurios nesinešioji giliausiuose atminties kloduose, su kuria nesieja kartais gal net neįsisąmoninti prisiminimai.

Trumpai tariant, man ir norėjosi rašyti apie neišverčiamumo įtampą. Ne tik apie tai, kad svetima kalba gali būti iki galo nepasiekiama, neperprantama, bet ir apie tai, kad mes iš esmės vienas kitam galime būti nesuprantami, nepasiekiami iki galo. Net kai kalbame ta pačia kalba, net kai gyvename labai arti vienas kito.

– Turbūt neišvengiamai keliavimas kaip procesas laike nuo vieno iki kito taško leidžia kalbėti ir apie įvairius pagrindinės veikėjos įveikiamus atstumus ar kelio atkarpas, kurie romane skleidžiasi keliomis plotmėmis: geografine, egzistencine, kalbine, vertybine, žmogiškąja. Kaip Jums pavyko jas suderinti tarpusavyje, kone visas jas išlaikyti romano dėmesio centre?

– Negalvojau apie tai, tiesiog pasiklioviau vidine teksto logika. Dirbdama su šiuo tekstu leidau sau neskubėti, žinojau, kad rašysiu jį tiek, kiek reikės, tol, kol jis taps kiek įmanoma harmoningesnis – tiek kalbos preciziškumo, tiek temų skleidimosi atžvilgiu; tol, kol pajusiu, kad tekstas baigtas.

– Paskutinis knygos skyrius „Zzzzz“ parašytas beveik išskirtinai būsimuoju laiku, jį skaitytojas gali interpretuoti savaip, skirtingai. Kaip Jūs pati aiškintumėte tokį savo pasirinkimą?

– Atsimenu, kad rašydama nė nesudvejojau dėl būsimojo laiko vartojimo, nors tuo metu nemėginau sau to kaip nors paaiškinti. Gal rašymas būsimuoju laiku apie praeitį, kuri jau įvykusi, yra nelyg mėginimas save įtikinti, kad gali ją pakeisti (ar nuo jos apsisaugoti), kad viskas dar tik laukia? O gal tai, kad šis žodynas, kaip ir pasakotojos kelionė, iš tikro neturi pabaigos?

– „Anglų kalbos žodynas“ – jūsų devinta knyga (antra knyga suaugusiesiems), kurią išleido „Alma littera“ leidykla. Kaip vyko bendravimas, bendradarbiavimas su leidykla leidžiant šią knygą? Kuo jis skyrėsi ir kuo buvo panašus į anksčiau išleistų knygų leidybinę patirtį?

– Kiek sudėtinga lyginti „Anglų kalbos žodyno“ leidybinę patirtį su anksčiau išleistų knygų jau vien dėl to, kad daugiausia esu rašiusi paaugliams. Suaugusiųjų kūriniams visuomet skiriama daugiau dėmesio – tiek leidybos procesu, tiek jau vėliau, išleidus knygą, ją pristatant, apie ją kalbant. „Anglų kalbos žodyną“ leidome su tada leidykloje dar dirbusia lietuvių autorių leidinių vadove, poete Vitalija Maksvyte. Jaučiau didžiulį Vitalijos palaikymą ir tikėjimą kūriniu, ji rūpinosi knyga kaip sava – esu jai už tai labai dėkinga. Apskritai man knygų leidyba iki šiol atrodo magiškas procesas, kaskart, su kiekvienu tekstu – vis kitoks. Netrukus pasirodys mano pirma knyga vaikams, ir tai vėlgi visai nauja patirtis, mat autoryste dalijuosi su knygos iliustratore, vaizdais perteikusia tai, ką siekiau perteikti tekstu.
 

***

– Kaip apibūdintumėte savo leidyklos bendradarbiavimą su rašytoja? Gal galėtumėte palyginti, kuo jis panašus ar kuo skiriasi nuo kitų jūsų leidžiamų lietuvių autorių?

– Bičiulystė su Akvilina trunka jau beveik penkiolika metų. Leidyklai turėti tokią autorę – ne tik garbė, bet ir didelė dovana: itin profesionali, disciplinuota, kruopšti ir universali rašytoja, kurianti ne tik paaugliams ir suaugusiesiems, bet ir mažiesiems. Netrukus pasirodys pirmoji nepaprastai šilta ir šmaikšti Akvilinos knyga vaikams „Jūrų žvaigždė, kuri ieškojo širdies“. Be to, neabejoju, kad Akvilina yra kiekvieno redaktoriaus svajonė, nes jos teksto beveik nereikia redaguoti. O tas nedaugelis taisymų paprastai būna atidžiai aptarti. Tai autorė, kuri itin įsitraukusi į procesą – tokių kūrėjų vienetai.

– „Anglų kalbos žodynas“ – jau devinta rašytojos knyga, kurią išleido jūsų leidykla. Kokie tokio ilgalaikio bendravimo pliusai? Kokie iššūkiai?

– Laukdami apdovanojimus ir premijas skinančios autorės rankraščio, jau numanome, ko tikėtis, galime tiksliai planuotis knygos rengimo grafiką, žinome, kad redaktorei neteks vargti, nujaučiame, gal kiek ilgiau teks padiskutuoti dėl viršelio, nes autorė visada turi labai aiškią viziją ir pajautimą, tačiau su Akvilina dirbti – vienas malonumas.

Kaip žinia, kiekvienas kūrėjas yra asmenybė, „vaikščiojanti“ istorija. Ne paslaptis, kad mūsų autorių gretose neretai pasitaiko tokių asmenybių, kurių rankraščių laukiame su šiokiu tokiu nerimu. Tiesą sakant, apie jų rankraščių virsmą knyga netgi galima būtų parašyti atskirą tomelį, nes ir redaktorei tenka pasiraitoti rankoves, ir kūrybinės grupės skyriaus komandai pasiginčyti dėl viršelio vizualumo – visų peripetijų nė nesupasakosi... Bet su Akvilina susikalbame iš pusės žodžio. Pasikartosiu, žavi profesionalumas, inteligencija ir vidinė kultūra.

– Ar per šį ilgą bendradarbiavimo su rašytoja laikotarpį, kurį žymi net devynios knygos, autorės rašymo braižas, stilius, žanras keitėsi?

– Autorė debiutavo 2009 metais laisvalaikio literatūrai priskirtina knyga paaugliams „Viskas apie mano šeimą“. Nepaisant paties žanro nulemto teksto lengvumo, šiame kūrinyje jau išryškėjo svarbiausi Akvilinos Cicėnaitės kūrybos bruožai: savitas stilius, kokybiška, meniška kalba, atsakingai išplėtotas ir įtraukiantis siužetas, gyvybingi, saviti veikėjai. Ne veltui ši knyga literatūros vertintojų buvo pastebėta ir nominuota „Metų knygos rinkimuose 2009“. Vėlesniuose kūriniuose, tiek skirtuose paaugliams, tiek ir suaugusiesiems, Akvilinos, kaip profesionalios rašytojos, gebančios kurti itin kokybišką teksto audinį, papasakoti unikalią, jaudinančią istoriją ir užčiuopiančios giliausius žmogaus psichologijos sluoksnius, gebėjimai ir įgūdžiai tik stiprėja. Jos knygos paaugliams „Niujorko respublika“, „Kad mane pamatytum“, nors ir skaitomos taip pat lengvai, kaip ir pirmos „Viskas apie mano šeimą“, „Mano tėtis ir kiti nesusipratimai“, išsiskiria keliamais jaunam žmogui aktualiais egzistenciniais klausimais, itin brandžiais sukurtais charakteriais ir subtiliai, neįkyriai perteikta pasakojamo istorinio laiko (Nepriklausomybės pradžia, 2000-ieji) nuotaika. Nors skirti jaunimui, šie kūriniai, kaip ir, sakykime, Jurgos Ivanauskaitės „Pakalnučių metai“ arba Jerome`o Davido Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“, yra universalūs, be jokios abejonės, skaitymo malonumą patirtų ir suaugęs skaitytojas. Kalbant apie romanus suaugusiesiems, Akvilina Cicėnaitė debiutavo su „Tylos istorija“ – keturių kartų moterų, o kartu ir visos Lietuvos šimtmečio, istorija, šeimos drama. Nors ši knyga pro konkursų ir komisijų narių akis prasprūdo beveik nepastebėta, skaitytojų atsiliepimai liudija, kad kūrinys juos sujaudino, įtraukė. Šiame romane jau galime atpažinti suaugusiam skaitytojui kalbančią Akviliną Cicėnaitę – įsipareigojusią papasakoti tai, kas nutylėta, rasti žodžius didžiausiam skausmui išreikšti, suvaldyti sudėtingą romano žanrą. Ir tai autorei pavyksta. Naujausias, autofikcinis romanas „Anglų kalbos žodynas“ – tai jau meistro sukurtas kūrinys, kuriame skirtingos kalbos, istorijos, kultūros, daugybė faktų, žmonių, įspūdžių, gamtovaizdžių ir klausimų perleidžiama per jautrios ir subtilios pagrindinės veikėjos vidinio pasaulio filtrus ir tampa vientisu, sukrečiančiu ir drauge šviesiu liudijimu apie šiuolaikinio žmogaus gyvenimą globalaus, ribų netekusio ir kartu paradoksaliai itin ribojančio pasaulio akivaizdoje.