Naujienos

Rimanto Černiausko (1950 m. rugsėjo 10 d.–2011 m. birželio 1 d.) kaip vaikų rašytojo kūrybinis palikimas nėra itin gausus, tačiau stebėtinai skirtingas. Atėjęs į vaikų literatūrą kaip realistinio apsakymo kūrėjas, po kurio laiko nustebino skaitytojus nonsenso žaisme ir net stambesnių epinių formų kūriniais.

Išleidęs du apsakymų rinkinius suaugusiems, rašytojas pateikė nedidelį rinkinį vaikams „Senelės išdaigos“ (1984), paskui su nemažomis pertraukomis išėjo rinkiniai „Tikrieji miestelio vyrai“ (1990),  „Jūra yra sūri“ (1997) ir galiausiai rinktinė su keliais naujais apsakymais „Kairiarankių šalis“ (2000). Iš viso šio žanro palikimą sudaro 43 kūriniai, kuriuos nėra lengva apibendrinti. Vieno ryškesnio meninio modelio autorius tarsi nesuformavo, kūriniams būdingas ir nuotykių pradas, ir psichologiniai vaikų tarpusavio santykiai, ir humoras, ir dramatizmas. Gal kiek lengviau apibūdinti vaizduojamojo pasaulio bruožus. Pirmiausia į akis krinta pasikartojanti veiksmo vieta – nedidelis provincijos miestelis. Rašytojas yra sakęs, kad miestelis jam apibendrina, vienija miesto ir kaimo bruožus. Antra išsiskirianti aplinkybė ta, kad daugumoje apsakymų veiksmas vyksta mokykloje. Autorius pats yra dirbęs mokytoju, mokyklos pasaulis jam buvo pažįstamas, nors, jo paties teigimu, apsakymuose veikiau pavaizduota tai, kas mokykloje nutiko jam pačiam arba jo draugams. Apsakymuose veikėjų daug, kai kurie vardai kartojasi ir todėl ryškėja vienas kitas individualus charakteris, tačiau iš esmės R. Černiauskas kuria apibendrintą vaiko ar jaunesniojo paauglio paveikslą. Krinta į akis, kad apsakymuose nėra pavyzdingo veikėjo, personažai pešasi, prasivardžiuoja, net užsirūko ir išgėrinėja. Tačiau kartais demonstruoja aukštos moralės principus. Štai apsakyme „Piniginė“ Albinas susigrumia net su vienuoliktoku, kad jo rasta piniginė atsidurtų pametusiojo rankose. Su draugu susipešęs ir nuo jo nukentėjęs Romas Martinkus garbingai pripažįsta savo kaltę („Bonabo“). Vis dėlto dažniau dėmesys telkiamas į atstumtą, užguitą vaiką. Apsakymų išdykėliai, maištininkai dažniausiai namuose susiduria su alkoholiu, bevaliais tėvais. Dramatiškiausias apsakymas, dėl kurio rašytojas susilaukė viešų priekaištų, „Vainikas Nendrelei“ – apie paauglį, geriantį kartu su tėvu ir mirštantį nuo alkoholio. Vienas iš įtaigiausių kūrinių –„Tėvelis“: Saulius kuria ir pasakoja bendraklasiams įspūdingas istorijas apie tėvą raudonarmietį, narsų karį, žvalgą, tačiau galiausiai yra priverstas pripažinti, kad jo tėvas paprasčiausias girtuoklis. Apsakymas „Vepelis“ parašytas skyrybų tema. Šie pavyzdžiai rodo, kad R. Černiauskui buvo artima mūsų literatūroje devintame dešimtmetyje išryškėjusi problemų prozos tendencija. Tai patvirtina ir paskutiniai rinktinėje įdėti apsakymai „Kairiarankių šalis“, „Šlapukas“ ir „Gladiatoriai“.

Visą Kęstučio Urbos straipsnį skaitykite čia: https://www.ibbylietuva.lt/naujienos/kelione-i-komizmo-stichija-rimanto-cerniausko-gimimo-70-meciui/