Naujienos

Pasaulinio garso rašytojui, įvairių premijų laureatui, neblėstančios šlovės kūrėjui ir savo profesijai atsidavusiam pilotui Antoine’ui de Saint-Exupéry vaikystė visą (tiesa, gana trumpą) gyvenimą išliko ilgesio objektu, prarastąja šalimi, ramybės ir pilnatvės uostu, į kurį neįmanoma sugrįžti. Nors teparašė vos vieną knygą vaikams – alegorinę pasaką „Mažasis princas“, ji jau beveik šimtmetį tvirtai laikosi skaitomiausių, perkamiausių ir mylimiausių skaitinių sąrašuose visame pasaulyje (vien lietuvių kalba turime kelias dešimtis leidimų).

Skaitoma ji ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų. Kur slypi šios knygos laikui nepaveiki galia, jos patrauklumas? Kuo mums toks brangus, mielas ir artimas mažasis princas?

A. de Saint-Exupéry gimė aristokratų palikuonių šeimoje Lione. Buvo trečioji atžala penkių vaikų šeimoje – turėjo tris seseris ir brolį. Deja, būsimojo rašytojo vaikystę labai anksti aptemdė skaudi netektis – vos ketverių jis neteko tėvo, ir visa gausi šeima liko be maitintojo. Tačiau didelio skurdo jiems patirti neteko – motiną su penkiais vaikais pusę metų savo dvare priglausdavo tėvai, o kitą pusę šeima gyvendavo dvare pas motinos tetą. Būtent pastaruosiuose namuose, kuriuose netrūko paslaptingų palėpių ir džiugino medžių gausus parkas, Antoine’as susikūrė savo „slaptą vaikystės karalystę“, kurioje vešėjo „vidinis pasaulis su rožėmis ir fėjomis“. Rašytojo motina Marie de Saint-Exupéry buvo visiškai atsidavusi savo vaikams – mylinti, valdinga, religinga. Itin prieraišius santykius su ja sūnus puoselėjo visą gyvenimą – yra išlikę daugybė motinai rašytų laiškų iš įvairiausių pasaulio vietų, kuriose autorius tarnavo ar lankėsi kaip lakūnas. Viename iš laiškų sūnus rašė: „Man atrodo, kad aš gyvenau tik vaikystėje.“

Visą Dianos Gancevskaitės straipsnį skaitykite čia: 1900 m. birželio 29 d. gimė prancūzų rašytojas Antoine’as de Saint-Exupéry.