Naujienos

Atrodo, kad paskelbus akcijos „Metų knygos rinkimai 2019“ penketukus tų, kurie šių knygų dar neskaitė, emocijos stipresnės negu skaičiusiųjų ir jas tyrinėjusių.

Pastarojo sezono vaikų ir paauglių knygų derlius nebuvo įspūdingas ir įsimintinas, iš blogų ir vidutinių knygų rinkome gerėlesnes ir geresnes. Komisija negali to vadinamojo derliaus nei pagerinti, nei pažeminti, tik, pagal galimybes, atspindėti kuo tikresnį vaizdą.

Tikrai smagu, kad į kultūros reiškinius reaguojama aktyviai, tačiau liūdna, kad jau bene penkioliktus metus gyvuojanti akcija tampa pretekstu ne tik džiaugtis, bet ir išlieti viduje teliūskuojančią tūžmastį, proga apkaltinti nematomus priešus ir konkurentus. Liūdna, kad visuomenėje tiek daug netikinčių, jog kai kas Lietuvoje gali būti organizuojama ir dorai, sąžiningai, arba nežinančių, kad vertinant literatūros ir meno reiškinius tam tikras subjektyvumas ar paklaidos yra neišvengiamos.

Ko gera, vienokios ar kitokios abejonės randasi ir dėl to, kad plačioji visuomenė ne iki galo žino ar suvokia, kaip tas atrankos ir pasiūlos procesas vyksta, todėl laikau prasminga atskleisti komisijos darbo užkulisius. Pavyzdžiui, sąraše pasigendantieji vienokios ar kitokios knygos dažnai nežino, jog tas sąrašas sudaromas ne iš tam tikrų kalendorinių metų knygų, o iš tų, kurios išėjo nuo ankstesniųjų metų rugsėjo 1 dienos iki einamųjų metų rugpjūčio 31 dienos. Ne tik kad išėjo, bet jų privalomieji egzemplioriai buvo pristatyti į nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką. Mat ieškoti naujų knygų knygynuose ar spaustuvėse komisija neturi galimybių.

Žinoma, paaiškinsiu tik jauniesiems skaitytojams knygas atrinkinėjusios komisijos darbą. Ši komisija profesiškai margesnė, mat ir adresatas, kurioms tos knygos skirtos, labai platus ir nevienalytis. Taigi komisiją sudarė nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vyresnioji specialistė, puiki vaikų literatūros žinovė Eglė Baliutavičiūtė, Lietuvių kalbos instituto atstovė, humanitarinių mokslų daktarė, kalbininkė Aurelija Genelytė-Gritėnienė, Panevėžio r. Raguvos gimnazijos mokytoja metodininkė Rita Karpavičienė, didelės patirties turinti vaikų literatūros kritikė, buvusi Šiaulių universiteto dėstytoja Danguolė Šakavičiūtė. Pirmininkauti teko man, Kęstučiui Urbai, 40 metų tyrinėjusiam vaikų ir paauglių literatūrą ir iki šiol didelės žalos jai lyg ir nepadariusiam.

Vaikams ir paaugliams skirtų knygų sąrašas paprastai kasmet peržengia šimtą. Matyt, veikia galinga knygų rinkos ranka. Šiemet mums pateiktame sąraše galų gale atsirado 101 knyga. Pirminis sąrašą, pateiktas birželio mėnesį buvo trumpesnis, paskui kas mėnesį papildomas. Komisijos nariai knygas pradėjo skaityti vasaros pradžioje. Reikliu komisijos pirmininko prašymu kiekvienas narys nepriklausomai (tai yra nesitardamas su kitais) siuntė žinią apie tas knygas, kurios, jo nuomone, nepasiekia reikiamo meninio bei pedagoginio lygio ir negali būti siūloma visuotiniam skaitymui. Susikaupus trims ir daugiau neigiamų nuomonių, knyga būdavo išbraukiama iš tolimesnio svarstymų sąrašo. Turiu pasakyti, jog tik trys knygos iš šimto nesulaukė nė vieno neigiamo vertinimo, ir tai dar kartą paliudija ne pačią šviesiausią vaikų ir paauglių knygų situaciją.

Taip pat turiu pabrėžti, jog neperskaitytų knygų tikrai neliko. Mums tai įmanoma – mat kai kurios knygos teturėjo 20 puslapių. Nors buvo ir perkopusių 200. Mūsų sąraše, kaip kasmet, nemažai mėgėjiškų, labai jau „saviveiklinių“ knygų. O ir profesionaliau parašytose švietėsi pasenusi vaikų literatūros samprata, jog kuo daugiau veiksmo, įvykių painiavos, triukšmo, tuo geriau. Siužetas, įvykiai – dar nėra literatūra. Tokios knygos pirmiausia ir „krito“ iš sąrašo. 

Vis dėlto į finalinį svarstymą atsinešėme tam tikrą pavadinimų bagažą. Pirmiausia reikėjo atskirti, kurios iš jų adresuotos paaugliams. Ir šis vaizdas pasirodė itin graudus – tik trys knygos. (Nors paaugliams rašytų knygų buvo truputėlį daugiau, bet jos dėl ką tik paminėtų priežasčių komisijos narių jau buvo atmestos.) Ir tos trys vieningo džiugesio nekėlė, mažiausiai buvo diskutuota dėl Ilonos Ežerinytės „Skiriama Rivai“ vertės. Vytauto V. Landsbergio „Žalčių karalienėje“ pasigesta psichologinio tikrumo, nors autoriaus intencija jaunimui problemiškai pasakoti apie pokarį sutikta palankiai. Kotrynos Zylės romanas „Sukeistas“ sumanytas kaip labiau pramoginis kūrinys, tad skaitytojus patraukia. Vis dėlto suabejota kai kuriomis etinėmis kūrinio nuostatomis. Komisijai iškilo dilema: arba išvis neskelbti paauglių knygų „penketuko“, pasakyti skaitytojams, kad tokių knygų nėra, arba sudaryti trumpesnį sąrašą, bandyti jį papildyti. Paaugliai – gana plati kategorija. Paminėtojo trejeto adresatas vyresnis. Komisijos narei D. Šakavičiūtei kilo mintis, kad jaunesniesiems paaugliams galėtų tikti kelios knygos iš kitos grupės sąrašo – Audronės Meškauskaitės ir Aurinos Venislovaitės „Istorijos skanėstai“ ir Gyčio Norvilo „Vėžlys Dūmas“. Pirmoji knyga yra pažintinė, ji tikrai reikalauja didesnės nei pradinuko intelektinės patirties ir smalsumo. Dėl antrosios kiti komisijos nariai suabejojo, mat jos iliustracijos, dizainas tikrai nepatrauks jokio paauglio dėmesio. Knygai aiškiai pakenkė ir pastanga iškart įtikti keliems adresatams – vaikui ir suaugusiajam. Tai gana tipinė vaikų rašytojų klaida.

Vaikų knygų sąrašas, pateiktas galutiniam svarstymui, tradiciškai buvo daug ilgesnis, diskutuota dėl 15 kūrinių. Be vėliau paminėsimų, kalbėta ir apie šias: Kęstučio Navako „Žvėreliai mokosi svajoti“. (Knygoje keturios pasakaitės, kurios gana nevienodo meninio lygio, ankstesnioji šio autoriaus knyga „Žvėreliai mokosi draugauti“ buvo stipresnė.) Indrės Pavilonytės ir Martyno Pavilonio „Marmiai“. (Svarbi, reikšminga knygos idėja, tačiau ji pateikta abstraktokai.) Virgio Šidlausko „Ulfas ir povandeninis laivas“. (Lyginant su ankstesniąja knyga, šioje vyrauja išorinis veiksmas, painokas siužetas, mažiau pasakojimo grakštumo.) Eglės Venslovaitės Šiliūnenės „Apie šviesą lange“. (Labai prasmingos idėjos, knyga turininga, tačiau daugiau orientuota į suaugusįjį skaitytoją nei vaiką.) Linos Žutautės „Netvarkos nykštukas ir netikėtas svečias“. (Paveikslėlių knyga, gal ir prilygstanti ankstesnėms ciklo knygoms, bet jų nepranokstanti.) Vaikų literatūros procesus sekantys skaitytojai penketuke pasigedo Mariaus Marcinkevičiaus „Sivužo“ ir „Mažų eilėraščių mažiems“, kurios buvo įvertintos ir apdovanotos IBBY Lietuvos skyriaus komisijos. Priežastis labai objektyvi – tai nėra nauji kūriniai: „Sivužas“ buvo išspausdintas autoriaus rinktinėje „Tolimoji karalystė“ 2016 metais, o „Mažuose eilėraščiuose“ daugiau kaip pusė eilėraščių irgi nėra nauji, tais pačiais metais publikuoti rinkinyje „Voro koja“.

Už likusias sąraše knygas komisijos nariai balsavo individualiai, nepriklausomai, tik atidavus biuletenius balsai buvo susumuoti. Dvi knygos surinko po 5 balsus, viena – 4 ir dvi po 3 balsus. Jos ir pateko į „Metų knygos rinkimų“ vaikų kategorijos sąrašą. Kad nepadvelktų agitacija, balsų pasiskirstymo geriau nekonkretizuoti. Po vieną balsą gavo dar trys knygos. Tai Beno Bėranto ir Vilijos Kvieskaitės „Baubaimė“. (Profesionaliai parengta paveikslėlių knyga, tačiau jos tema komisijai pasirodė perdėm tradicinė.) Antroji – Selemono Paltanavičiaus „Gandriuko metai“. (Pažintinė, šiam autoriui labai būdingo kūrybinio braižo knyga.) Ir trečioji – Kazimieros Kazijevaitės „Mano sesė ir aš“. (Vienintelė realistinio pobūdžio knyga, trys apsakymai.) Pastaroji knyga yra gavusi Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Vaikų literatūros premiją, tad tikrai ką nors nustebins, kodėl jos nėra „Metų knygos rinkimuose“. Aš asmeniškai šią knygą palaikiau, tačiau daugiau nė vienam komisijos nariui ji nepasirodė pakankamai brandi ir meniška. Demokratija – neįveikiama jėga!

Turbūt pravartu keliais žodžiais apibūdinti į akciją patekusias vaikų knygas. Ypač pravartu tiems, kurie organizuos jos skaitymus, propaguos. Tomo Dirgėlos „Benas – sapnų siuvėjas“ iš kitų šio autoriaus knygų išsiskiria svaresne idėja, originalesniu siužetu. Jautriai perteiktas vaikų poreikis turėti mylinčius tėvus, artimuosius. Vytauto V. Landsbergio „Pūkis karalius“ komisiją sužavėjo originalia ir įtaigiai perteikta idėja. Nors ji priklauso autoriaus rašomam ciklui apie tą patį herojų, yra visiškai savarankiška ir nepriklausoma nuo to ciklo konteksto. Pauliaus Norvilos pasaka „Strykt pastryk!“ – „mašiotiška“ savo vaizduojamuoju pasauliu, bet šiuolaikiška savo turiniu. Paveikslėlių knyga apie kiškį, parašiusį knygą, kuri daug kam neįtinka, išskyrus savo paties vaikus, iš dalies kalbina ne tik skaitytoją vaiką... Ignės Zarambaitės „Stebuklinguose senelio batuose“ derinama fantastika ir realybė, jaudina tauri vaikaičio meilė senam žmogui, taip pat kai kurių kitų personažų likimai. Dovilės Zavedskaitės „Lietus ir skafandras“ labai vientiso stiliaus pasaka, joje paradoksaliai susilydo nonsensas ir poetiškumas.

Kadangi šis rašinys – savotiškas atsakymas į oficialias ir neoficialias reakcijas paskelbus „Metų knygos rinkimų“ penketukus, turiu paneigti ir paaiškinti vieną įtarumą, kodėl į sąrašą pateko trys fondo „Švieskime vaikus“ išleistos knygos. Ar tik ne todėl, kad komisijos pirmininkas yra ir to fondo rengiamo vaikų literatūros konkurso komisijos pirmininkas? Vadinamasis interesų konfliktas gal ir atsirastų, jeigu minimąsias knygas būtų nors menkiausias poreikis proteguoti. Tai yra jeigu jos būtų komercijos objektas. Kaip žinia, fondo knygos leidžiamos gausiais tiražais ir dovanojamos bibliotekoms, mokykloms, darželiams, taip pat ir asmenims, jokiu būdu ne pardavinėjamos. (Jau gana plačiai jos ir išdovanotos.) Taigi, kad jos pateko į penketuką, leidėjams nei šilta, nei šalta. Šalta galbūt tik tiems, kurie pasiryžę eiti su transparantais: „Uždrausti dovanoti!“ Komisijos pirmininkas už tai irgi nesulauks nei jokios premijos, nei „ačiū“, mat fondui dirbama visuomeniniais pagrindais, iš meilės ir ištikimybės pačiai vaikų literatūrai. Tik, kaip ir visi komisijos nariai, pirmininkas gauna vienkartinį honorarą – įprasta daugelio šiuolaikinių institucijų praktika.

Bet turbūt pats rimčiausias dalykas, į kurį reikia atkreipti dėmesį, yra toks. Turime suprasti, jog fondo „Švieskime vaikus“ knygos jau būna praėjusios septynių žmonių komisijos filtrą. Paskui su jomis daug dirba redaktoriai ir konsultantai. Štai todėl tos knygos galbūt šiek tiek gerėlesnės už daugumą kitų. Ir į akciją jų papuola bene kasmet, nepriklausomai nuo pirmininkaujančiųjų asmenybės. Aš pats šiemet balsavau tik už vieną fondo knygą, bet pažymos apie balsavimą pateikti negaliu, neturiu teisės.

Rimtesnis nuogąstavimas, susijęs su fondo „Švieskime vaikus“ knygomis, kad jų negalima nusipirkti. Bet ar nevertinga būtų papildoma akcijos misija – atvesti mažąjį skaitytoją į biblioteką. Bibliotekose tų knygų tikrai yra. Be to, bibliotekų fondus (net ir asmeninių) galima papildyti susiradus internete fondo kontaktus ir paprašius dar kelių egzempliorių.

Komisijos atliko savo darbą sąžiningai ir garbingai. Visų valia dėl pasiūlytų knygų turėti savo nuomonę. Aišku viena, kad dėl „Metų knygos rinkimų“ akcijos skaitytojai nenustos skaityti nei puikios rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės knygų, nei populiariojo Tomo Dirgėlos „Domo ir Tomo“ ciklo.

                                                                                       Kęstutis Urba