Naujienos

Pokalbis su rašytoju Selemonu Paltanavičium.

Mielas Selemonai, ką Tau reiškia Tavo vardas? Esi minėjęs, kad per Tavo Suvalkijos (ar Sūduvos?) kraštą teka upė Selema. Tai ar tebeteka ta upė? Kuo ji tapo? Kaip sutari su savo retu vardu?

Na, jeigu dar tekėtų tokia upė... Iš tikro yra toks Selemos kaimas prie mano tėviškės, jame gimė Prezidentas Kazys Grinius. Mano vardas man pačiam yra brangus, nes, pasirodo, jį vienas teturiu... gal yra dar kur kitas tylus Selemonas, bet jo aš nepažįstu. O jei labai rimtai – tai yra suvalkietiškas vardas, juo aš didžiuojuosi, kaip ir savo kalba: tik įsivaizduok, aš nestudijavau filologijos, bet kalbėti lietuviškai  sekasi, rašyti (atrodo...) – taip pat. Už viską aš dėkingas savo kraštui. Žinoma ir Mamai su Tėte, kad jie tiek visko davė – dar iki šiol prisimenu vis naujus (senus, tik primirštus) Mamos man sakytus žodžius, o jos dainuotomis elgetų (sakydavo: ubagėlių...) ir žydų dainuškomis gardžiuojuosi pats ir dalinuosi su kitais. Jos tikrai netapo mano tekstų dalimi. Bet jos man suteikia tiek daug užtaiso visai kūrybai.

Parašei, man regis, jau kelias dešimtis įvairių žanrų knygų. Esu įsimylėjusi Tavo „Leopardą Leonardą“. Manau, kad tai – nepastebėtas, neįvertintas Tavo... kaip čia pasakius... tykus šedevras... Kaip jauteisi, parašęs prasmingą knygą ir nesulaukęs tinkamo atgarsio, gal net atlygio?

Taip, tų knygų knygelių yra nemažai... Mano Leonardas atsirado lyg ir netyčia, bet man jis yra vienas mylimiausių: pats jį sugalvojau, ne visada su juo susitariau rašydamas... juk būna taip, ar ne? Dėl šios knygos – iš tikro, ji taip ir nebuvo pastebėta, aš negaliu pasakyti – kodėl? Turiu įtarimą, kad mažai kas ją skaitė, o jei skaitė, gali būti, kad nesuprato. Nesuprato laivės, pasaulio džiaugsmo... Kažkas parašė, kad tai knyga apie žvėries išlaisvinimą iš zoologijos sodo... Bet, mielieji, tai ne išlaisvinimo istorija, tai visai kita... Literatūrologas dr. Jonas Linkevičius „Leopardą Leonardą“ kaip ir Tu, Gintare, išskyrė iš visų mano knygų. Įtariu, kad ir jis ją labai atidžiai skaitė...

Rašai apie ežiuko sapnus. Bet... ką sapnuoja gamtininkas ir Valstybės (ministerijos) tarnautojas Paltanavičius?

O, čia du pasauliai: vienas – Valstybės tarnautojo, kitas – gamtininko ir rašytojo. Išeitų – ir sapnai turėtų būti skirtingi. O iš tikro, aš esu laimingas žmogus, nes turiu šeimą, gamtą, man patinka rašyti ir aš vis dar žinau, kad neįvykdžiau vaikystėje sau duoto pažado – parašyti knygų, kad vaikai viską žinotų apie gamtą. Gal todėl vis sapnuodamas kažko pasigendu. Tačiau gal taip ir gerai – kai visi darbai padaryti, kai sapnai nerūpestingi, gal jau neverta toliau stengtis?

Žinau, kad gimei ir augai šalia tikro miško. Bet ir vaikystės knygos Tau buvo svarbios. Paminėk bent kelias, kurios Tave augino.

Tų vaikystės knygų nebuvo tiek, kiek dabar gali turėti vaikas. Tačiau aš buvau laimingas turėdamas Vinco Pietario, mano kraštiečio, „Lapės gyvenimas ir mirtis“, Tado Ivanausko knygas, po to – F. Kuperį, E. Seton-Tompsoną (čia jau gamta...), dar vėliau – Ž. Verną, A. Diuma. Smagus toks jausmas, kai augi tu, kai auga tavo knygos. Ar dabar vaikai gyvena tuo jausmu?

Pamenu, kad kartą kitą abu esame aptarę žmonių, rašančių vaikams, nelaimes, gal net dramas. Lyg ir paraštėse, lyg ir atstumti, nepripažinti, lyg ne to lygmens... Kaip jautiesi Tu, rašąs vaikams? Kaip sekasi bendrauti su skaitytojais? Ir... Ar privalu rašytojui stoti prieš bruzdančią klasę ar net triukšmingą salę, išsipasakoti kas esi, ką ir kodėl rašai?

Nepaprastas Tavo klausimas. O, visi mes kitokie... Sunku su savo pojūčiais, jautrumu... Sunku žinoti, kad tave, kaip vaikų rašytoją, daugelis supras ne taip. Prisipažinsiu – nemažai žmonių, neturėjusių tam teisės, juokėsi iš mano veiklos... iš knygų vaikams. Sutinku juos, jie taip per savo gyvenimą nieko ir nenuveikė. O aš (tikiu) kelioms vaikų kartoms atidaviau dalį savęs. Iš vaikų išauga žmonės, tad jei ta dalelė buvo gera, jie galėjo tapti gerais žmonėmis. Negi to maža? Man baisu, kai žmogus apie kokią nors savo veiklą sako: „tai mano labiausiai vykęs verslo projektas...“ – bet tai gali būti šeima, vaikai, meilė. Neduok Dieve pažinti tokius žmones, nes jie ir tave gali laikyti tokiu „projektu“. Žmogus tik po to tampa verslininku, tačiau pirmiausia jis turi būti žmogumi.

Su vaikais bendrauju mielai, manau, kad susikalbu. Ne visada drąsu dalintis savo planais – mano toks būdas, kad paprastai apie rašomas knygas žinau tik aš pats. Tikrai niekada sau neleisčiau dalyvauti kokiuose nors viešuose rašomos knygos skaitymuose, nes man tai per daug intymu. Pabaigsiu, išleisiu – tada. Taip geriau man...

Kuo toliau, tuo geriau jaučiuosi būdamas Vaikų Rašytojas. O gal tai priklauso nuo amžiaus? Kaip Tu manai?

Mielas Selemonai, man atrodo, kad labai daug priklauso nuo to, ar norėjome mes būti vaikų rašytojais, ar esame jais „iš bėdos“. Man regis, abu to norėjome, abu tapome, tad ir sapnai spalvoti, dosnūs.... Tokių Tau linkiu!

Kalbėjosi Gintarė Adomaitytė