Naujienos

Einu Dominikonų gatve, asfaltas šlapias, lyja, nors gruodis jau į pabaigą. Šiandien Vilnius su manim šnekasi, atrodo, lyg laikyčiau jį prie ausies kaip kriauklę iš pajūrio. Perskaičius Unės Kaunaitės romaną „Sudie, rytojau“ man jis kitoks, ne revoliucingai, bet švelniai kitoks. Tas jausmas tęsis dar kelias dienas – kasdien kaip magnetas trauks Užupis.

Paskui, užpuolus kokiems darbams, užsimirš, o vėliau bus jau tik jo atgarsiai, reti, bet netikėti; vėliau užsimirš ne tik tas jausmas, bet ir knygos veikėjų vardai, nebematysiu Vytautės, žingsniuojančios paneriu su Vilke ar „Pieno baro“, kukliai įsispraudusio tarp pastatų palei Rotušės aikštę. Taip, „Pieno baras“ Unės knygoje irgi veikėjas – tylus, bet su niekuo nesupainiojamas, veikėjų tinkle turintis savo vietą ir vaidmenį, impresionistiškai apmestą savo paveikslą, savo draugų ir priešų.

Ši knyga skirta jaunam žmogui, gyvenančiam viltimi – teisingai per knygos pristatymą buvo pasakyta vieno iš Unės draugų. Su knygos veikėjais nepaprastai lengva susitapatinti – man irgi taip buvo arba norėčiau, kad man taip kada nors būtų / niekada nebūtų. Tai yra paprastai ir nuoširdžiai parašytos knygos braižas – kai tiesiog žmogus rašo kitam tiesiog žmogui. Galų gale – juk nė vienas nenorime likti vienas, o apie tai ir yra šitas romanas. „Visados šitaip“, – taip ir matau galva linguojančią Unės Vytautę.

Per pristatymo popietę nuskambėjo spėjimas, kad ši knyga neturi pretenzijų į didelės ir svarbios literatūros lentynas. Ne, man irgi atrodo, kad neturi, bet skaitymo procese tai visiškai nesvarbu – jeigu negaliu nustoti skaičiusi tol, kol neperskaitau iki paskutinio puslapio, vadinasi, gerai, kad štai šio autoriaus žodžiai yra įrišti tarp viršelių. Man, kaip skaitytojai, visiškai nusispjauti, ar autorius yra Nobelio premijos laureatas, ar dvidešimtmetė mergaitė. Žinoma, man, kaip literatei, negali būti nusispjauti – perskaitytas Nobelio laureatų knygas rikiuoju garbės lentynoje ir vėliau cituoju pasitaikius progai (arba nepasitaikius), o čia – kaip ir nepacituosi, laiko nepatikrinta, autoritetų nepatvirtinta, ir vis dėlto: „Išlipo prie Lietuvos. Po poros metų jos direktorė paskelbs jį uždaranti. Rugsėjo dvidešimt penktą. Pasižiūrėti filmą? Stabtelėjo prie įėjimo. Štai kaip tai skambės: Lietuvą pardavė.“ Perskaitau ir nusišypsau – autorė draugauja su Kalba, ką ten draugauja, ji sėdi su Kalba prie vieno stalo ir geria arbatą (sakyčiau, vyną, bet prie „Sudie, rytojau“ kažkaip netinka). O kitose vietose – beveik vaikiškų knygų sakinių paprastumas: veiksnys, tarinys, papildinys ir viskas. Jokio pretenzingumo, jokių nereikalingų dekoracijų.

Knygos viršelyje – jaunos dailininkės Monikos Ulytės Vilnius, kiekviename skyriuje ir pagrindinių veikėjų sąraše – taip pat jis. Kaip tuomet tokią knygą skaityti ne vilniečiui? Kas, be Vilniaus, yra šiuose puslapiuose? Yra žmonės ir žodžiai. Nėra specialiųjų efektų, nėra siužeto vingių, kuriuose supykintų lyg važiuojant serpantinais, nėra ir beprasmiško originalumo.

Žmonės ir žodžiai – juos galima rašyti ir rašyti, ir netikiu, kad esama knygos, kuri visiškai nieko naujo nepasakytų pasauliui. Užtenka pasakyti naują šypseną arba naują spindulį Elenos auksiniame kryžiuje ant Arkikatedros – perskaičiusi knygą specialiai nuėjau atsistoti ant Stebuklų plytelės ir pakelti galvą dangop. „Kas bus su žmonėmis, kurie mažus dalykus niekina, o dideliais netiki?“ – klausė Blezas Paskalis, ir „Sudie, rytojau“ panašiai klausia savo skaitytojo – ar jis mato mažus dalykus? Ar moka užsimiršti, kiek valandų? Ar žino, kad visos prievolės, visi darbai, visi skubėjimai iš tiesų nėra dideli dalykai? Ar nepamiršta?.. Atrodytų, tai nėra nauji klausimai. Bet šiandien jaunam žmogui jie skamba kitaip – atrodo, kad pagrindinė knygos veikėja Vytautė mėgina išgyventi ne tik savo atradimus, bet ir savo tėvų kartos praradimus. Pati nebežino, kur baigiasi jos svajonės ir prasideda aplinkui esančių, artimų, mylimų (bet ne jos pačios) norai. Jaučia, kad savanaudiška tų norų nepaisyti ir nebežino – tai nejau gimiau būti kažkieno kito noru?

Negalima sakyti, kad „Sudie, rytojau“ yra kokia nors visos Nepriklausomybės vaikų kartos deklaracija, bet svarstyti, kad dalies šios kartos – taip. Ir aš po šia deklaracija pasirašau. Pasirašau po paskutiniais knygos sakiniais: „Įstojo į architektūrą. Nes Vilniui reikėjo architekto, o Vytautei reikėjo Vilniaus.“ Ir tai ne tik apie Vilnių – nesinori politizuoti, bet Lietuvai reikia jos Laisvės kartos, o Laisvės kartai Lietuvos ar reikia?

Ieva Krivickaitė

Recenzijų konkursas.