Naujienos

Artėjant Metų knygos rinkimų finišo tiesiajai, – kaip žinia, laimėtojas bus apdovanojamas per tarptautinę Vilniaus knygų mugę, – nenumaldomai kyla klausimas, ar tai nėra jokios įtakos sustabarėjusiems skaitytojų įpročiams nedarąs šou, gal kostiuminis spektaklis, skirtas tiems, kurie pageidauja televizoriuje ir radijuje regėti vien įvairiausias varžytuves – tik šiuo atveju ne pornografinis, bet kultūrinis. Kitas klausimas, neapleidžiąs skaitytojų ir konkurso organizatorių jau daugelį metų – kiek konkurso rezultatas (penketukas) teisingas, ir kiek „teisingu“ įmanoma būti, turint tokias ribotas prozininkų pajėgas.

Vis dėlto manau, kad laikais, kuomet leidybos industrija ir žiniasklaida pasiruošusi įbrukti statistiniam skaitytojui į rankas menkavertį – migdantį ar tiesiog kvailą, – skaitinį, siūlyti jam neblogą (dėl ribotų prozininkų pajėgų, – tą jau minėjau, – ne visuomet įmanoma šiek tiek nepažeminti kartelės) vietinės kilmės rašinį, yra gal ir nelabai efektyvus (juk net pačiais optimistiškiausiais vertinimais, ilgalaikį poveikį akcija turės turbūt tik tiek skaitytojų, kiek galima ant vienos rankos suskaičiuoti pirštų), tačiau, deja, kol kas turbūt vienintelis būdas priminti žmonėms, kad literatūra ne visada turi „veikti atpalaiduojamai“, būti tinkama „užmušti laiką“, na ir, žinoma, tai galimybė paneigti įsišaknijusį mitą, neva nebloga (apsidrausdamas ir vėl vartoju atsargesnį žodį) literatūra gali slėptis tik už labai garsaus vakariečio pavardės. Tai būdas primint skaitytojui, dažnai apie lietuvių literatūrą sprendžiančiam pagal tai, ką jam kitados teko mokytis dabar jau neegzistuojančios valstybės mokykloje, kad per dvidešimt nepriklausomybės metų ta literatūra, galima sakyti, pajėgė gimti iš naujo, rastis įvairiapusiškesnė, aktualesnė, gilesnė, negu galėjome tikėtis, turėdami priešais akis gana skurdų sovietinės lietuvių literatūros (ypač prozos) asortimentą. (Aišku, nenoriu sumenkinti kai kurių to laiko rašytojų indėlio į lietuvių literatūrą, – jis išties svarus, – tačiau atrodo, kad būtent sovietmetyje tapome apsėsti jausmo, jog dabartis, kad ir kokia ji būtų, negali varžytis su praeitimi). Galų gale tik taip, – panaudojant knygų reklamoje kai kuriuos šou principus, – galima tikėtis, kad neskaitančio arba labai nedaug skaitančio žmogaus rankose atsidurs ne knygynų sudaromų perkamiausių knygų dešimtuko knyga, – sakykim, koks nors populiarus meilės ar skaitmeninės fotografijos vadovėlis, – bet puiki lietuvių autoriaus knyga. Dėl to vadinamojo „puikumo“, kaip jau minėjau, galima iki nukritimo ginčytis ir vis tiek nerasti užtektinai tą puikumą pagrindžiančių argumentų, tačiau visiškai aišku, kad suaugusiųjų knygų penketuko knygos veikiau tenkins sunkiai žodžiais apibrėžiamas dvasines reikmes, nei racionalius lūkesčius – vargu ar kuri iš tų knygų padės skaitytojui užmigti ar bus tinkama skaityti troleibuse. Nei A. Andriuškevičiaus „Vėlyvieji tekstai“, nei R. Granausko „Trys vienatvės“, nei K. Sabaliauskaitės „Silva Rerum II“, nei S. Parulskio „Prieš mirtį norisi švelnaus“, ir netgi išties pakankamai lengva U. Radzevičiūtės istorijų knyga „Baden Badeno nebus“, – nors jos, be jokios abejonės, labai skirtingos, netgi savaip įkūnijančios kryptis, kuriomis bando žengti šiuolaikinė literatūra, – nėra iš tų, kurias padėjus liktume visiškai tokie patys, kokie buvome, tai knygos, ne tik kalbančios apie mums rūpimus dalykus, bet ir skatinančios mąstyti, vertinti, įsijausti.

Šįsyk penketukas tiesiog mirga nuo garsių, visiems žinomų pavardžių, todėl, tikiu, skaitytojui buvo nesunku patikėti, kad akcija nėra eilinė vieša pramoga ar tuo labiau reklamos kampanija, – čia turbūt reikėtų pabrėžti, kad leidyklos niekaip neįtakoja ekspertų komisijos rezultatų, – tačiau ir tais metais, kai penketuke atsidurdavo mažiau žinomi autoriai arba naujokai, skaitytojas galėjo būti tikras, kad tai knygos, vertos atsidurti jų lentynose ar ant naktinio stalelio. Kad tai tikrai ne vien žodžiai įrodo, sakykim, ir tai, kad A. Andriuškevičius už savo knygą „Vėlyvieji tekstai“, kurios dalį sudaro eilėraščiai, jau gavo ir poezijos „jotvingį“ (bene svarbiausias poetinis apdovanojimas Lietuvoje), o K. Sabaliauskaitei neseniai įteiktas sostinės „kristoforas“ už Vilniaus atspindžius literatūroje.

Bene labiausiai abejotinas aspektas visoje akcijos Metų knygos rinkimai epopėjoje yra galutinis rezultatas – tos akcijos knyga laimėtoja. Su retom išimtim, kai profesionalių vertintojų ir skaitytojų nuomonės daugmaž sutapo, – gal nėra reikalo tuos atvejus konkrečiai įvardinti, – konkursas būdavo ženklia persvara laimimas autorių, savo kūrinius kūrusių nenuleidžiant akių nuo populiariosios literatūros kanonų. Akivaizdu, jog skaitytojai per jėgą (nors turbūt nesąmoningai) stengiasi ir rimtajai literatūrai primesti taisykles, išmoktas klausant populiarios knygų reklamos – ieškoti paties lengviausio įmanomo turinio ir garsiausios pavardės, visgi verta pastebėti, kad klaidos, kurią jie būtų linkę padaryti, galimybę tokio pobūdžio konkursas eliminuoja, – išklausęs akcijos rengėjų rekomendacijų, skaitytojas, tikėtina, išsirinks pačią lengviausią knygą (juk į galvas įkalta, kad anos – sudėtingesniosios – yra tik antžmogiams, ne jiems, paprastiems piliečiams), tačiau tai vis tiek bus literatūriškai vertinga knyga, kuri vėliau galbūt paskatins jį susidomėti ir kitų autorių knygomis. Štai kodėl retkarčiais kolegų lūpose nuskambantis siūlymas atsisakyti profesionaliu požiūriu abejotino skaitytojų verdikto, ir galutinį žodį palikti tarti ekspertams, neatrodo perspektyvus: labai tikėtina, kad netekęs iliuzinės galios pozicijų, dažnas skaitytojas veikiausiai nusiviltų konkursu, kurį jis, pagal savo supratimą, netgi turėtų teisę vertinti kaip neobjektyvų.

Kartais nuskamba klausimas – kodėl to ar ano autoriaus nėra penketuke. Į tai atsakyti nėra lengva. Bandant bent kiek suvokti ekspertų darbo specifiką, dera įsisąmoninti faktą, kad sąvokos gera ir bloga literatūra, yra visiškai aiškios ir nekvestionuojamos, kai knygos kontekste užima kraštines pozicijas. Kadangi genialių knygų gausa, suprantama, pasigirti negalime, – teisybės labui verta pastebėti, kad tuo negali pasigirti ir daug didesnės, žinomesnės literatūros, – o žemesnio lygio knygos atkrinta jau sudarius ilgąjį sąrašą, penketukas paprastai būna objektyvus tiek, kiek kiekvieno komisijos nario nuomonę apie tai, kas yra gera literatūra, pavyksta suderinti su kitų narių nuomone apie „gėrį“ ir „blogį“ literatūroje. Pabaigai verta pastebėti, jog būdų objektyviau vertinti literatūrą nėra sukurta, todėl mes paprasčiausiai ir neturime kitos išeities.

Didesnė, – ir turbūt vienintelė rimta, – akcijos problema yra aktyviai ir kokybiškai rašančių prozininkų skaičius. Nors pastaruoju metu kiek išaugęs, jis vis tiek yra per menkas, kad penketuke įsipliekstų tikra, jaudinanti intriga. Suaugusiųjų penketuko pozicijas kas kelis metus paprastai užima tie patys laiko patikrinti, visuomenei neblogai pažįstami rašytojai, į savo tarpą kartais priimdami kokį staiga plykstelėjusį naujoką ar antrojo ešelono žaidėją, tačiau iš esmės didelių staigmenų ir netikėtumų nėra. Tik retais metais lietuvių rašytojams pavyksta parašyti penkias vertingas grynosios prozos knygas, todėl tenka nuolat įtraukti į vertinamų knygų sąrašus eseistiką, memuaristiką; bijau, kad jei rašytojai kuriais nors metas bus dar nors šiek tiek mažiau dosnūs, – o taip gali nutikti, turint galvoj, kad nėra jokio prieaugio, – teks įtraukinėti ir publicistiką (nors tai jau akivaizdžiai kirstųsi su konkurso tikslais) arba, nenorint pažeminti kartelės, apsiriboti ketvertuku ar net trejetuku (kurį sėkmingai išmėgino vaikų ir paauglių knygos rinkimų komisija). Taigi akcijos „Metų knygos rinkimai“ sėkmė, plačiau žvelgiant, priklauso net ne nuo tos akcijos organizatorių, bet nuo pačių rašytojų – kaip jiems kitąmet seksis sukurti vertingų ir įdomių knygų.

Na, o pabaigoje belieka pakviesti skaitytojus ir akcijos bičiulius į tradiciškai Knygų mugės metu vyksiančią apdovanojimų ceremoniją.

Andrius Jakučiūnas