Naujienos

Apie Violetos Palčinskaitės knygą „Muzika troliui“.

Taip, tikrai – ši knyga atklydo iš miškų, iš bruknienojų, iš slėptuvių, žinomų vien troliams ir… kai kuriems žmonėms. Nedaugeliui. Tik tiems, kurie troliais tiki.

Ši knyga ne tik kvepia – miškais, gardžiais pyragais, jaukiais namais, baltutėliu sniegu. Ji ir švyti, tartum koks žiburys, guodžiantis vienišą keleivį.

Kaip nešvytės!

Juk Violeta Palčinskaitė pasakoja apie atokų Norvegijos miestelį, kuriame tamsiuoju metu laiku žmonės nė nemano gesinti šviesų, net jei namuose nieko nėra: tebūnie praeiviui jauku ir drąsu.

Knygoje skamba muzika. Ne vien todėl, kad joje pasakojama ir apie mergaitę, išsigandusią publikos; ir apie slaptingą žilą poną, palinkusį prie pianino, ir apie kompozitorių Edvardą Grigą.

Šis leidinys – ne vien popierinis. Knyga turi draugę, gal palydovę – garso plokštelę. Iš jos liete liejasi fortepijono muzika, įgrota Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos mokinių.

Tai gal knyga skirta tik jiems – tiems laimingai nelaimingiems vaikams, kurie, užuot žaidę, daugybę valandų leidžia prie instrumento? Kurie patiria neapsakomą baimę prieš pirmąjį koncertą? Kurie be jokio vargo atskira do nuo re, o la nuo si?

Ne, jokiu būdu ne.

Violeta Palčisnkaitė – rašymo meistrė. Į siaurus rėmus savo pasakojimo niekada nekištų.

Knygą maloniai skaitys tie, kurie mėgsta keliauti. O jei dar esate bandę klajoti ne su klegančia grupe,  bet po vieną, tai pasakotojos nuotaikos bus itin suprantamos.

Skaitys žiemos mėgėjai – kaip minėjau, ir sniego pusnynų,  ir svaigiai slidžių takelių čia – begalės.

Manau, kad itin malonus šis pasakojimas tiems, kurie jau lankėsi Norvegijoje.

Aš, deja, ne. Kol kas – ne.

Tad skubu garbingai pripažinti: Violetos Palčinskaitės knyga keliauti į Norvegiją vilioja kur kas labiau, nei pats spalvingiausias turistinis lankstinukas.

Nejau tikrai žmonės tame krašte taip myli vienas kitą, kad net keltas grįžta iš pusiaukelės į uostą dėl vieno – vieno vienintelio ir vienišo – pavėlavusio keleivio?