Naujienos

Apie Kęstučio Kasparavičiaus knygą „Mažoji žiema“.

Nežinau – neįsivaizduoju – kas gali būti šiame pasaulyje gražiau ir tikriau nei pasakos.

Kęstutis Kasparavičius pasakas moka sekti.

Dabar jau taip.

Buvo metas, kai jis rašė istorijas – keistas ir kvailas. Ne aš sakau, kad tos istorijos buvo keistos ir kvailos. Tikrai ne aš. Taip manė jų autorius. Taip savo knygas įvardijo.

Noriu priminti: visų pirma jis – tas autorius, tas Kęstutis Kasparavičius – yra dailininkas. Piešėjas.

Privalau pripažinti: po truputį, palengva, nė kiek neskubėdamas, jis tampa rašytoju.

„Mažoji žiema“ – ne tik paveikslėlius žiūrinėjančiam žmogui skirta knyga.

Ji skirta ir tiems, kuriems rūpi paveikslėliai, ir kitiems – kurie rašymuose, pasakojimuose atranda neapsakomai gilius klodus.

Kęstučio Kasparavičiaus knygoje – dešimt pasakų.

Kurią pasirinkti?

Aš pasirinkau „Skraidymus“. Noriu būti pasakos mergaičiukė, sumažėjusi iki milimetro. Kaip lengva, kaip paprasta, kaip įdomu, svarbu – sumažėti, bet nė kiek nesusimenkinti.

Skrajoji po savo namus ir...

...viską  pamatai kitaip.

Katė jau ne katė – pantera, vazono augaliukas – egzotiškas augalas. Bet svarbiausia, svarbiausia...

Kas?

Tos senos pageltusios fotografijos!

Kęstutis Kasparavičius rašo: „Iš nuotraukų į mergaitę su nuostaba žvelgė išsigandę tėvelių ir giminiečių veidai, o linksmo būdo senelė net pamojavo jai iš nuotraukos ranka“.

Galbūt ir aš esu ne ta maža mergaičiukė, o linksmo būdo senelė. Mojuoju ne tik Kęstučiui Kasparavičiui, bet ir jo pasakų skaitytojams, skaitytojoms.

Nesvarbu kiek mums, klajojantiems po knygą, metų. Svarbu, kad visi turime teisę pasižvalgyti po Kęstučio Kasparavičiaus pasakų spintą.

O, kiek ten visko telpa, kiek... Viens du trys – šoka liūdnai svaigiai smagų valsą Kasparavičiaus pasakos; viens – du – trys...

Tango ritmu šokčioja mažas baltas garlaiviukas, žuvies pilve apiplaukęs visą pasaulį; be jokio ritmo klajoja – svinguoja – nuo pamatų pakilę ir laisvėn ištrūkę seno miesto namai.

„Mažoji žiema“ dvelkia jazminais, džiugina geltonais varnėnų snapais.

Ir...

Norom nenorom susimąstai: ką reiškia mums visiems balta spalva, kurios... lyg ir...

...nėra?