Naujienos

Apie Gintarės Adomaitytės knygą „Paklydusi pasaka“.

Neįmanoma patekti į Gintarės Adomaitytės namus. O juk tie namai – dveji; ir Vilniuje, ir Ignalinoje.

Beveik neįmanoma…

Laimei, mane ji retsykiais įsileidžia.

Sėdėjau jos prosenelio knygnešio Augustino Baranausko krėsle – Vilniuje – Žirmūnuose –daugiabučiame palei Nerį.

Alsavau miškais – Ignalinoje, Baltajame name –  palei miškus ir ežerus.

Gintarė neslepia: jos knyga „Paklydusi pasaka apie kelią, kuris kikeno ir ieškojo savo kelio“ radosi ne sostinėje.

Anaiptol.

Rašytoja man pasakojo:

– Visada prisiminsiu ir metus, ir dieną, kai pagaliau užrašiau pirmąjį seniai išsvajotos pasakos sakinį. Buvo 2009 metai, sausio 9 diena. Mano tėvo – Antano Adomaičio – gimtadienis. Žvilgterėjau Ignalinoje į nakties dangų ir paprašiau: tėve, padėk man. Gurkštelėjau kuo stipriausią gurkšnį juodžiausios kavos – tokia kava kas naktį, kas rytą mėgaudavosi tėvas. Ir pradėjau rašyti…

Drįsau paklausti:

– Tai nuo kada apie tą pasaką svajojote?

Gintarė atsakė:

– Nuo tada, kai ėmiau tranzuoti. Neapsakomas jausmas: išeini į kelią, pakeli ranką… Kiekviena autostrada savaime yra graži – ji judri, bet ir… pridygsniuota. Mane vežė ne tik realūs keliai – ir to meto tapyba. Arvydo Šaltenio paveikslai, dar labiau – vokietis, kurio pavardę baiminuosi ištarti, bene… Matioras. Į Šaltenį, jo darbus, kartą kitą žvilgterėjau Parodų rūmuose; į Matiorą – besisvečiuodama pas draugą, vartydama albumą. Jie abu – lietuvis ir vokietis – tapė ne tik plentus, kelio ženklus. Tapė jausmą, laisvės alsavimą. Buvau studentė… Savo ,,Paklydusią pasaką“, tą pabėgusį plentą, jau turėjau – mintyse, širdyje, slaptose kertėse.

– Ilgokai, Gintare, delsėte.

– Mėgstu palaukti, pasitaupyti. Nežinau kodėl ta pasaka išsiveržė – iššovė – Ignalinoje.

– Žinote, žinote…

– Taip. Pamiškėse ir miškuose ieškojau takų takelių, pasiklysdavau… klajodavau… „Paklydusi pasaka“ – Ignalinos kūrinys, rašiau ją tik ten, iš miškų sugrįžusi.

– Keistoki jūsų pasakos personažai. Jeronimas ir Pelargonija, įsitaisę ant palangės; mergaitė Lijundra, pabėgusi į tundrą; siuvinėtoja Ada, dygsniuojanti plentą. Ar nebaisu, kad liksite nesuprasta?

– Nebaisu. Nė kiek nebaisu. Parašiau keliolika knygų, bet… tik dvi, kuriose iš tiesų esu savimi. Tai „Laumžirgių namai“ ir „Paklydusi pasaka“. Jei laumžirgiai nepražuvo, tai gal ir paklydusi – nepasiklys.