Naujienos

Jau keletas dienų prabėgo nuo susitikimo su rašytoja Giedra Radvilavičiūte ir ją lydėjusiu literatūros kritiku bei vertėju Laimantu Jonušiu. Šis malonus ir nuoširdus renginys vyko šeštadienį Pravieniškių bibliotekoje.

Bibliotekininkė Marytė Drulienė pasidžiaugė, kad bibliotekai dalyvaujant akcijoje „Metų knygos rinkimai 2010“ Pravieniškių biblioteka pateko į burtų keliu atrinktų laimingųjų bibliotekų dešimtuką, kuriose apsilankys suaugusiųjų knygų autoriai drauge su kritikais. Taip atsirado galimybė susitikti su rašytoja G. Radvilavičiūte bei jos knyga „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“.

Galvoje vis sukasi F. Kafkos mintis „Knyga turi būti kirvis, tinkamas iškirsti jūrai, kuri mumyse užšalo“, (aforizmas užrašytas ant knygos skirtuko, gauto dovanų šioje bibliotekoje). Ir tikrai – ši prozininkės ir eseistės G. Radvilavičiūtės knyga nėra nei lengvas ir populiarus „skaitalas“, nei sensacinga, besivaikanti laikinų madų, nei siekianti greito populiarumo. Iš visko matyti, kad autorės, gimusios 1960 m. Panevėžyje, tikrai nevilioja greita ir lengva šlovė. Iki šiol tėra išleistos tik trys jos knygos, o pirmoji – „Siužetą siūlau nušauti“ (Baltos lankos, 2002 m.) - išleista ne jos vienos, o kolektyviniu esė rinkiniu. Tačiau nuo pat pirmųjų publikacijų autorės tekstai iškart skaitytojų ir kritikų buvo atrasti, pastebėti, aptarti, pradėti versti į užsienio kalbas, jau pateikiami kaip chrestomatiniai tekstai 12 klasės mokiniams, besiruošiantiems lietuvių kalbos brandos egzaminams.

Naujausią knygą „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ autorė rašė šešis metus – tikrai pavydėtinas susikaupimas, medžiagos atranka ir reiklumas sau. Rašytoja, kalbėdama apie savo kūrybą, ją apibūdino kaip labai laisvą apsakymą, susijusį su dienos aktualijomis, kad ir vakarykščio laikraščio publikacijomis. Tai toks tarsi „kentauras“ – žanras tarp apsakymo ir esė. Pats siužetas jai nėra svarbus, svarbiau tai, kas slypi giliau, prie ko ne kartą norisi mintimis sugrįžti, pajusti „antrąjį dugną“.

Kritikas L. Jonušys pabrėžė, kad autorės tekstai skirti vidutinio, ar net kiek vyresnio amžiaus žmonėms. Juose nėra iliuzijų, o randama nemažai nusivylimo, gražaus ir apgalvoto liūdesio, bet ne rezignacijos. Pati G. Radvilavičiūtė pabrėžė, kad ir pats gyvenimas, jeigu pabandytume jį įsivaizduoti kaip žanrą, turbūt būtų tragikomedija, kuriame nieko nėra vien tik liūdno ar vien tik linksmo. Tai tarsi  V. Aleno filmai, kuriuose daug subtilaus ir graudoko humoro, saviironijos.

Svečiams besikalbant su susirinkusiais Pravieniškių gyvenvietės žmonėmis (o dauguma iš jų tikrai atėjo perskaitę šią knygą!), paaiškėjo, kad nemažai kam kilo klausimų dėl to, kas užšifruota knygos pavadinime, koks tikrovės ir išmonės santykis. Kai kam rūpėjo padiskutuoti apie dabartinį  esė, kaip žanro suklestėjimą ir jo tolimesnes perspektyvas, apie tai, ar nekyla pagunda autorei pasukti prie tradiciškesnių ir labiau komercinių, populiaresnių žanrų, – kad ir romano.

Esame labai dėkingi gerbiamai rašytojai ir kritikui už turiningą pokalbį, už įtaigų teksto ištraukų skaitymą ir kantrų atsakinėjimą į pačius įvairiausius klausimus apie kūrybą, tolesnius planus ir šiuolaikinės literatūros specifiką. Ačiū bibliotekininkei M. Drulienei tiek už šį renginį, tiek ir apskritai už nuolatinį nenuilstamą triūsą, dėmesingumą visiems, užsukantiems į biblioteką.

Vilija Auželienė