Naujienos

Gruodžio 31 dieną mirė rašytojas, leidyklos "Nieko rimto" bičiulis Gendrutis Morkūnas. G. Morkūno knyga "Blusyno pasakojimai" pretenduoja į 2009-ųjų vaikų Metų knygos titulą.

Rašytojas leidyklai pateikė savo biografiją, kurią siūlome paskaityti.

Gimiau 1960 metų rugpjūtį mažyčiame kaimelyje Žaliosios girios pakraštyje, nepakartojamame Vabalninko krašte, kažkada garsėjusiame linais, bitėmis, linksmais ir nuoširdžiais žmonėmis. Linų ir bičių beveik nebeliko, tačiau žmonės – tokie pat šilti ir geri.

Mokiausi, ko gero, nuostabiausioje pasaulyje pradinėje mokykloje Stumbriškyje. Mokykla buvo dideliame iš visų pusių Žaliosios girios apsuptame name. Pro vienintelės klasės langus net per sunkiausias pamokas matydavome pušis, mažyčiame mokyklos stadione augo samanos, o tarp malkų, kuriomis kūrendavo krosnis, rasdavome gyvačių išnarų ir miegančių šikšnosparnių. Per pertraukas dūkdavome miške. Nuskambėjus tikram variniam varpeliui, į klasę laiku grįždavo netgi mažiausieji. Nuo tada nebijau net labiausiai neprijaukinto miško.

Vėliau buvo B.Sruogos vidurinė mokykla Vabalninke, kelis tūkstančius gyventojų turinčiame Biržų rajono miestelyje. Miestelyje gyvenantys mokiniai save laikė tikrais miestiečiais, mokėsi atskiroje klasėje ir iš aukšto žiūrėjo į mus, kaimiečius. Gal dėl to, kad kaimo vaikų batai visada būdavo purvini, o gal todėl, kad purvo pakako ir miestelyje, pastačius naują mokyklą, įeidami į ją turėdavome persiauti batus. Tikrindavo prie durų budintis mokytojas, kuriam įtarimų nekildavo tik tada, kai vaikai būdavo apsiavę šlepetėmis. Būdavo jauku ir juokinga– triaukštė mokykla, keli šimtai mokinių ir beveik visi – su šlepetėmis.

Nuo 1978 metų Vilniaus universitete studijavau fiziką. Tokią daugelio manymu trenktą sritį pasirinkau tikėdamas, kad ateitis priklauso tiksliesiems mokslams. Be to, jau septintoje klasėje patyriau, kad fizikos dėsniuose yra kažkokios jėgos, kad juos suprasti visai nesunku, o gerai įsiklausius jie skamba kaip eilėraščiai. Kartais fizikos dėsnius deklamuodavau patinkančioms merginoms.

Vėliau, pradėjus rašyti grožinės literatūros kūrinius, tai, kad esu fizikas, daugelį kažkodėl stebins, o man bus sunku paaiškinti, kodėl rašau. Remsiuosi visiems žinomu faktu, kad fizikai gali daryti viską. Fizikai būna politikai, aktoriai, sportininkai, kūrėjai. Kai kas, paprastai patys fizikai, mano, jog jie yra ypatinga žmonių rūšis, savo protu, kūrybingumu, vikrumu ir daugybe kitų stebuklingų savybių toli lenkianti ne fizikus. Aš taip nemanau – fizikai yra žmonės kaip žmonės, tik moka garsiau už kitus čirkšti. Dėl to čirškimo ir todėl, kad fizikų yra daug ir visur, jie panašūs į žvirblius.

1983 metais baigęs universitetą dirbau Fizikos institute – skurdžioje kaip ir daugelis institutų mokslo įstaigoje. Bandėme daryti tyrimus, tačiau tie tyrimai nebuvo nei reikalingi, nei moksliniai. Iš tų laikų didžiuojuosi tuo, kad dalyvavau mokslinėse ekspedicijose laivais – apiplaukėme visą Europą, siaučiant lapkričio ir gruodžio audroms dirbome už Poliarinio rato.

Dabar dirbu Radiacinės saugos centre. Nesigilinant į smulkmenas, galima pasakyti, jog centras stebi, kad žmonės būtų tinkamai apsaugoti nuo radiacijos arba, kaip sako specialistai, jonizuojančiosios spinduliuotės.

Vaikams rašau nuo 2004 metų. Tada pirmą kartą sėdau prie knygos, kurią pavadinau „Vasara su Katšuniu“ (beje, sugalvoti pavadinimą knygai man sunkiau negu parašyti pačią knygą). Tačiau ėjimas į vaikų literatūrą prasidėjo kur kas anksčiau. Ko gero, kokiais 1990 metais, tada, kai ėmiau sekti savo sukurtas pasakas sūnui, o kartais ir jo draugams. Šios „pakajytės“ jiems patikdavo labiau, negu vaikų knygelių pasakos (tais laikais ir knygelių buvo kur kas mažiau). Savo pasakų beveik nebeprisimenu – kiekvieną vakarą ji būdavo vis kita, o jos veikėjai būdavo dieną matyti žmonės, gyvūnėliai, debesys, medžiai, balos. Maža ką pamatome kasdien.

Tiesa, pradėti rašyti paskatino literatūros mokytojas Juozas Latvėnas, visų vadintas Kurmiu. Tai jis penktoje klasėje visiems pasiūlė pabandyti rašyti eilėraščius. Parašiau ir gavau penketą. Toks honoraras man visai patiko. Prisireikus eilėraščiais taisydavau lietuvių kalbos trimestro vidurkį.

Apgyniau gamtos mokslų daktaro disertaciją, parašiau ne vieną mokslinį straipsnį ir net kelias knygas. Čia apie juos daug kalbėti neverta – visi skirti specialistams, o paprastam žmogui perskaičius vos kelias eilutes, gali atsirasti siaubingas niežulys.

Smalsiems žmonėms 2004 metais parašiau knygą „Radiacinė sauga? Tai labai paprasta“. Sako, ją labai mėgsta vaikai. Įtariu, kad dėl labai simpatiškų dviejų jaunų dailininkų iliustracijų.

Rašiau ir rašau „Šiaurės Atėnams“, interneto portalui „Bernardinai.lt“, mano gimtojo krašto laikraščiui „Šiaurės rytaI“. Lietuvos radijas pastatė mano radijo pjesę „Tikro vyro šou visai šeimai“.

Tačiau svarbiausia man - vaikų literatūra. Labai mėgstu vaikiškas knygas, pažįstu ne vieną suaugusįjį, skaitantį jas. Šie žmonės yra labai geri ir patikimi. Geri ir patikimi ir tie, kas tas knygas iliustruoja, leidžia, spausdina. Pasaulio pabaiga neateis tol, kol bent vieno žmogaus rankose bus bent viena vaikiška knyga.

Vaikai – patys geriausi skaitytojai - skaitydami jie apsigyvena knygose, todėl gali pamiršti viską. Su jais labai įdomu kalbėtis. Apie knygas jie visada sako tiesą. Tiesą jie sako ir apie gyvenimą.

Štai kodėl rašau vaikams.

"Nieko rimto" informacija