Naujienos

Besibaigiant 2008-iesiems – Skaitymo metams – gruodžio 5 d. Vilniaus mokytojų namuose surengtas baigiamasis vakaras, kuriame rašytojų spinduliuose pasišildyti rinkosi tie, kurie save vadina skaitytojais ir knygų mėgėjais.

O tie, kurie jautė poreikį susipažinti ir pabendrauti su „Metų knygos rinkimų“ rašytojais, koridorių labirintu leidosi į Vilniaus mokytojų namų rūsį. Taigi simboliškai, tarsi knygų draudimo metais, leistasi į pogrindį, galbūt tikintis, kad iš ten atgims pati geriausia literatūra.

Negausus būrelis tarsi liudijo – apie geriausią literatūrą ateina pasiklausyti visuomenės periferijos, kad ir kaip juos tiksliau įvardytume: elitas, profesionalai, specialistai, literatūrinė bohema... Nežinau, gal tikrieji skaitytojai šiltuose namuose mėgaujasi savo svajonių knygomis ir neina į tokius renginius, gal jie jau seniai apsisprendę, už kurią knygą balsuos... O gal skaitytojai subrendo ir jiems tiesiog nerūpi, kaip ir ką mąsto rašytojai, juk svarbiausia – knyga, autonomiškas vienetas, nebesiejamas jokios bambagyslės su knygos autoriumi...

Tiesa, susitikimas įvyko ir dar su šiokiu tokiu trūkumu, – į susitikimą neatvyko rašytojas, knygos „Šėtono apžavai“ autorius Grigorijus Kanovičius, bet juk dažnai kartojama, kad visa literatūra nei iš ko kito, o iš trūkumo. Kitus keturis autorius – Regimantą Tamošaitį, Andrių Jakučiūną, Danutę Kalinauskaitę  ir Kęstutį Navaką, kurių knygos „Vitaminų pardavėjas“, „Tėvynė“, „Niekada nežinai“, „Du lagaminai sniego“ pretenduoja tapti 2008-ųjų metų geriausiomis, kalbino literatūros apžvalgininkė Rasa Drazdauskienė. Renginio vedėjai rūpėjo sužinoti, kaip patys autoriai vertina savo knygas, kaip įsivaizduoja metų knygos rinkimus, ką galvoja apie šiandieninį skaitytoją, skatino garsiai pamąstyti, kokia apskritai turėtų būti geriausia metų knyga.

Pristatydami savo knygas, kai kurie autoriai, neaišku, ar rimtai, ar kiek pašiepdami manipuliuojamąją ir manipuliuojančią XXI amžiaus visuomenę, agitavo balsuoti būtent už jų knygas. Tik Regimantas Tamošaitis primygtinai prašė nebalsuoti už jo į jokius žanro kanonus netelpantį kūrinį „Vitaminų pardavėjas“. Anot autoriaus, tai sudėtinga, nelengvai skaitoma knyga, joje sudėti tekstai brandinti ne vienerius metus. Rašyti daugiausia rytais, kaip sako Vilniaus universiteto dėstytojas, tekstai išvengė naktinio rašymo demonų. Kęstutis Navakas, kurio knyga „Du lagaminai sniego“ taip pat žanriškai nelengvai apibrėžiama, teigia, kad būtent esė yra tas žanras, kurio galimybės dar neišnaudotos ir kad būtent esė bei taip lietuvių literatūrai trūkstamas bet geidžiamas romano žanras yra literatūrinės formos, galinčios turėti panašumų renkant geriausią metų knygą. Vis dėlto Kęstutis prabilo ir apie tai, kad metų knygos konkurse itin pasigenda poezijos.

Visi autoriai, paklausti, kaip vertina vienas kito knygas, ar jos vertos tapti metų geriausiomis, prisipažino, kad visi dar neperskaitė Kanovičiaus romano. Vieni jautėsi dėl to nesmagiai, žadėjo pasitaisyti, tik Andrius Jakučiūnas nė kiek nesigėdijo ir nežadėjo perskaityti, visa žinančio ir visa perskaičiusio rašytojo rolė jam svetima. Kęstutis Navakas prisipažino pirmenybę teikiąs Jakučiūno romanui. Tai, anot rašytojo, geras, sudėtingas romanas, kurio niekada pats neparašytų. Kiti autoriai teigė neturį savo knygos favoritės, tačiau tokios knygos esminė ypatybė turėtų būti ne žanras, ne tema ar idėja, o kūrinio meniškumas, jo magija. 

Bene visi autoriai prisipažino esą spontaniškumo, o ne teksto konstravimo pasekėjai. Tekstą konstruoti taip, kad jis patiktų skaitytojui, anot rašytojų, reikštų nebegerbti savęs, sekti paskui skaitytoją, jam pataikauti. Regimantas Tamošaitis teigė niekada nežiūrįs į skaitytojų komentarus internete, nes tai – kanalizacijos vamzdis. Gal bene tolerantiškiausias netikusiai literatūrai ir „kanalizacijos vamzdžio undinams“ buvo Andrius Jakučiūnas, kurio nuomone, tokia literatūra ir tokie skaitytojai taip pat turi teisę egzistuoti. Tiesa, rašytojai pastebėjo, kad knygynuose sudaromi perkamiausių knygų dešimtukai, prasilenkiantys su knygomis pretendentėmis į metų geriausiąją, nieko nepasako apie skaitytojus, o tik apie tuos, kurie perka knygas (juk antraštė aiškiai nurodo – perkamiausios, o ne skaitomiausios knygos). Kiekvienas autorius, filosofavo rašytojai, visuomet rašo ne konkrečiam, bet įsivaizduojamam skaitytojui, mat kūrybos esmė yra ne kas kitas, o bendravimo, ryšio su kitu ieškojimas.

Pabrėždami konkurso kaip reiškinio ribotumą rašytojai teigė, kad konkursas tėra rašytojo ambicijų patenkinimo mašina, kurios tikrasis rašytojas nepaiso. Gera knyga toli gražu ne visada įvertinama konkursų, ją įvertina laikas. Kiekvienas pokalbyje dalyvavęs autorius teigė, kad niekuomet negalėtų parašyti geros knygos, jei tai būtų daroma prievarta ar siekiant iš kūrinio pasipelnyti.

Aurelija Stankutė