Skaitymo metai - Naujienos:Neringa Butnoriūtė. Lėto brendimo proza

Naujienos

2020-12-30
Neringa Butnoriūtė. Lėto brendimo proza


Pirmosios knygos retai kada atsiranda kaip naujas kūrinys. Dažniausiai jas sudaro ilgesnį laiką kaupti vertingiausi tekstai. Prie jų įprastai esame po truputį pratinami publikacijomis kultūrinėje spaudoje, daug rečiau pasirodo visai negirdėtas naujokas. Vis dėlto skaityti debiutines knygas man maloniausia, nes autorių tekstus skaitau lyg pirmą kartą. Tada stebiu, ar tame kūrinyje galima atpažinti tam tikrą kompleksinę kalbos, veiksmo, motyvų ir vaizdų sistemą.

Jei tokia yra – ar ją galėtume įvardyti savarankiška? Įdomu, kiek kūrėja ar kūrėjas sugeba laikytis paties sumanytų meninio pasaulio taisyklių, ar šios tekstuose veikia iki galo. Prozininkės Linos Simutytės apsakymų knyga „Miesto šventė“ yra vienas iš tų atvejų, kai sistema – įsimenanti.

„Miesto šventę“ sudaro 2004–2020 m. rašyti tekstai, taigi neatsižadama ir kai kurių ankstyviausių rašinėjimų. Kūrinių visuma parodo, kad tai – akivaizdžiai nepriklausomoje Lietuvoje užaugusios autorės kūrybos vaisius. Tekstuose nebeakcentuojamas sovietinis deficitinis gyvenimas ar Sąjūdinis lietuviškumas, bet pabrėžiamos sąsajos su kosmopolitiška civilizacija, jos įvairove ir gausa. Tradicinei prozai būdingas prieštaras, kurias gerai paliudija, pavyzdžiui, Dainos Opolskaitės novelės, čia keičia intymesnės individo savirealizacijos, buvimo savimi ir laisvės problemos.

Tokia slinktis prozoje atrodo gana natūrali – tekstuose XXI a. pabrėžtinai priartėjęs arba prasidėjęs, veikėjams ne daugiau nei 25-eri. Tad šios kartos išgyventas gariūnlaikis – ne vien problemiškai absurdiškas laikas augti (pvz., šia linija paremta Gerdos Jord grafinė novelė „Gertrūda“, 2016). Sekant Simutyte, tai pirmiausia labai asmeniškas perėjimo į paauglystę ir brandą laikas. Kaip būdinga jaunosios kartos prozai, jos tekstuose koncentruojamasi į save, nebūtinai pajėgiant nuo savęs atsitraukti. Tad jaunuolių realijos vis labiau neatsiejamos nuo popkultūros intonacijų ir vienas kitą iš importinių brendų atpažįstančių bendraamžių nuomonės. Autorė fetišizuoja vakarietiškas 90–00’s faktūras ir dažnį, kuris varijuoja nuo „Black Sabbath“, Bonnie Tyler iki Britney Spears. Tačiau kitaip nei šiemet pasirodžiusiame Jurgos Tumasonytės „Remonte“ ar Vaivos Rykštaitės „Lizos bute“, kur gariūnlaikio atributika yra žaislinis romanų fonas, Simutytei rūpi kurti integralią prozą. Įvairūs laikotarpio ženklai tampa estetiniais motyvais, kuriančiais veikėjų asmeninę tikrovę ir susiejančiais atskirus pasaulius artimame laike. „Miesto šventė“ kol kas yra vienas iš nedaugelio atvejų, kai skaitytojo simpatijos atributikai iš tikrųjų panaudojamos ne pramogai, bet teksto pasauliui kurti.

„Miesto šventėje“ pasakojama apie vidutinybes. Veiksmas plėtojasi ne megapoliuose, o bet kokias perspektyvas apribojusioje provincijos aplinkoje, kuri turi aiškius „prasimušimo“ dėsnius, uždarą ir žeidžiančią socialinę sanklodą. Pasakojimai „įelektrinami“ veikėjų jausmus ir pažeidžiamumą demaskuojančiomis istorijomis arba apklostomi mistifikacijomis (pvz., apie dalgį nuskandintą Alkoje, apie Mažeikių elito ir varguolių suartėjimą). Simutytės prozoje destruktyvūs elementai sustiprinami, kad tariama anomalija nuplikytų konservatyvią aplinką. Tad meilės nelegalumas, agresija, melas prasiveržia kaip vulkanas, o jų sukelta destrukcija naudojamasi kaip išlaisvinta jėga. Destrukcija Simutytės prozoje įgyja didingumo – tai gali būti gaisras fejerverkų fone, nusikaltimas kaip meilės įrodymas, seksas iki mirties. Tokio tipo veiksmams svarbus ir sumanymo grožis, todėl šventvagystės estetizuotos: „Einu prisidegti dar vieną cigaretę. O iš tiesų iš kišenės išsitraukti nešiojamą ugnį“ („Islands“, p. 113). Jei jų neįvyksta, randasi būdų kasdienybę suartinti su Holivudu: „Po vandeniu man viskas tapdavo aišku, skaidru, suprantama. Išskyrus tai, kad Gelbėtojų scenas dažnai įsivaizduodavau filmuotas ne vien Havajų, bet ir mūsų miestelio Alkos tvenkinio paplūdimyje, išklotame juodo asfalto kilimu ir biraus smėlio bei žvyro mišiniu, nuo kurio pajuosdavo ne tik patiesalai, bet ir visas kūnas“ („Elektros energija“, p. 115). Skaitant „Miesto šventę“ ne kartą atrodo, kad pastangos kiek perdėtos. Tačiau vienas iš perspektyvių aspektų yra tai, kad Simutytė nesibaido kičo ir jo dirbtinės esmės. „Miesto šventėje“ kičas nėra vien gėris. Jis tampa ta sintetine butaforija, kuri padeda charakterizuoti tamsą.

Vis tik kodėl 25-erių mažeikiškis mąsto taip infantiliai, kad jam sesers akivaizdoje byra mandarinai iš rankų? Kas iš tiesų atsitiko savo seksualumą atradusiai Augustei? Skaitant „Miesto šventę“ nuolat kilo panašūs klausimai, susiję su seklia prozos problematika. Juk Simutytės proza ramstoma paaugliškų tipažų – nekaltuolių, rūkus peronuose fiksuojančio fotografo, depresiko, „uosto kekšės“ dukros, į koksą įjunkusio menininko. Galbūt norėtųsi, kad jų jausmų istorijos virstų, pavyzdžiui, traumų istorijomis, tačiau jie tėra vienaplaniai lyg elektrikas Gofmanas – inžinierius genijus, kurį apibrėžia tik pagrindinis požymis, kad jis save laiko genijumi.

Veikėjus ypatingesniais leidžia traktuoti nebent Simutytės pasakojimo būdas. Šie tipažai romantizuojami kaip importinės prekės, iš Čikagos atsiųstos į lietuvišką provinciją. Jie vienu metu atrodo ir pažįstamai lyriški, ir patosiškai egzotizuoti (pvz., sulaukėjęs keistuolis, žinoma, yra panašus į Robinzoną). Tai neabejotinai – vienas iš „Miesto šventės“ išskirtinumų, paveikusių ir meninį raiškos būdą. Kita vertus, tai pridengia vieną iš šios knygos trūkumų – prozoje Simutytė pasitiki iškalbingais standartais. Kai kūrinio problema susijusi su konkretaus tipažo psichologija ir tipinėmis reakcijomis į jį, apsakymų kulminacijos tik mistifikuoja stereotipą. Pavyzdžiui, gali pasirodyti, kad paauglystės problemas lemia vien hormonų audros, konkurencija dėl pripažinimo ir depresyvumas.

Simutytės prozos stilių paveikė kino scenarijaus studijos, o taip pat tradicinė lietuvių prozos poetika. Skaitant kūrybos raidą atidengiančią knygą matyti, kad autorė vis labiau linkusi atsisakyti tradicinio aprašinėjimo ir megzti vizualinį kontaktą, panašų į kino kadrais ir slenkančios kameros darbą, su scenai tinkančiu garso takeliu (citata). Tačiau esminiai dalykai pastiprinami tik kalba išartikuliuojamų reikšmių. Pavyzdžiui: „Alkos tvenkinį supantis pušynas kvepėjo erdviomis naujos statybos namuose įrengtomis svetainėmis ir gintare išmirkusiais vabzdžiais. Šis kvapas vienu metu priminė tiek laisvojo kritimo sukeliamą svaigulį, leidžiantis parašiutu neabejojant, jog sultinga žemė apačioje laukia pasirengusi apglėbti minkštomis, žolėtomis rankomis, tiek baugią grėsmę – parašiutui neišsiskleidus, tas pats motiniškas minkštumas akimirksniu gali skausmingai perverti jame įstrigusiomis stiklo nuolaužomis, nešlifuotu žvyru arba skeveldromis“ („Hablo dėsnis“, p. 81). Tai viena būdingiausių Simutytės teksto strategijų: istoriją išjudina ne veiksmas, bet įspūdis, kurio atmosferišku kontūru siūloma sekti visą apsakymą. Taigi tai, kas kine būtų sunkiai įgyvendinama, įveikia žodžiai. Sėkmingiausiais atvejais tokie vaizduotę stimuliuojantys aprašymai yra dramaturgiškai įdarbinti – autorė juos valdo, visam tekstui suteikdama emociją, ritmą ir palengva išaugindama į kelis kaitomus motyvus.

Šio tipo pasakojime kiekvienas sutapimas, pasikartojantis vaizdinys ar frazė išsidalija įtampą ir kinematografiškai nurodo į finalą. Įdomu, kad šiuo aspektu literatūroje ir randasi klasikinis finalas, kai į siužetą įsikiša deus ex machina. Pavyzdžiui:

„Augustė tamsoje ieškojo išėjimo iš namo ir sunkiai kvėpavo. Ugniagesiai vyniojo žarnas ir purškė vandenį, sumaišytą su tik jiems žinomais milteliais, ir tai buvo akimirka, kai gali užsimerkti ir atsimerkti, sugalvoti, kad tai tik paveikslėlis virš sofos ar sena fotografija, gali užsimerkti ir atsimerkti, ir tie žmonės, susirinkę pažiūrėti į degantį namą fejerverkų fone, net jie, jei labai labai nori, gali visi sustoję užpūsti ugnį, ir ji visai neplis, neprisipildys deguonies, o tiesiog užges, pro duris išeis Augustė, ji šypsosis ir kiekvienam, kiekvienai išplėš po puslapį iš HUSTLER žurnalo, nes tai, kas ten yra, yra grožis, net jei jame reikėtų sudegti.

I’ll fly with you.

Marija verkė, įsikniaubusi į močiutę, kai Augustė ir vėl užmerkė akis, atmetė palaidus plaukus, prasisegė palaidinės sagutes ir dar kartą prisitraukė prie savęs didžėjų, kuris pavargęs gulėjo ant grindų prie užtrauktų scenos užuolaidų.“ („Miesto šventė“, p. 75)

Lyg perjungus Gigi D’Agostino hitą, drama eliminuojama, visa virsta tabula rasa. Nors atomazga impozantiškai ilga, svarbiausia yra tai, kad didaktiką šis hipsteriškas deus ex machina slopina terapinančiu fejerverku, kuris lūzerį paverčia nugalėtoju, o perversiją – laimėjimu arba antru šansu (kaip „STAR WARS“). Visa tai labai primena XXI a. pasaką su psichoanalitiniu hepiendu, kuris pasiekiamas ne dėl veikėjo pokyčio, o dėl to, kad kažkas jam atsitiko1.

Ketinimų atskleisti arba atstatyti emocinę tiesą „Miesto šventėje“ yra ir daugiau – skirtinguose tekstuose primenama raminanti ir transformuojanti vandens galia (pvz., reklama per TV), norisi pasakoti guodžiančias stebuklines alegorijas. Šitai dominuoja naujausiose novelėse, pagal vieną iš jų pavadinta ir debiutinė knyga. Kadangi Simutytės proza rašyta skirtingu laiku, kol kas galima spėlioti, ar tai kaip nors plėtosis ateityje.

Neatsitiktinai skaitant „Miesto šventę“ vis norėjosi užrašyti „galbūt yra“, „turbūt plėtotų“. Maždaug 15 metų kūrybą reprezentuojantis debiutas natūraliai netolygus – vienur tikslus įgyvendinti pavyksta nepastebėtai, kitur pastangos rėžią akį, tačiau parodo, kad autorė lavėja ir jau turi savo stilių. Tad bendrą įspūdį reziumuočiau prisiminimu. Kadaise bičiulis juokais skirtumą tarp holivudinio ir europietiško kino nusakė taip: pirmasis veikėjų ir žiūrovų nekankina dramomis ir efektingai viską ištaško velniop, o antrasis – verčia lėtai ir ilgai kamuotis savyje. Simutytės „Miesto šventė“ primena bandymą judėti laikantis vidurio. Todėl „Miesto šventę“ galima laikyti tokia lėto brendimo knyga, kurios debiutinių ambicijų prasminga nenuvertinti.

____________________________

1 Apie perėjimą nuo psichologinio realizmo prie terapinančios prozos esu rašiusi recenzijoje apie Akvilės Kavaliauskaitės „Kūnus“. Žr. Butnoriūtė N., Dabartistės proza, Skaitymo metai, 2020-05-04. Prieiga per internetą: http://www.skaitymometai.lt/index.php?1478912881

 

 

 

 

Programą įgyvendina